Mintys: Emily Bronte

- Jis ne žmogus, - prieštaravo Izabelė, - ir jis neturi teisės į mano atlaidumą. Aš atidaviau jam širdį, jis paėmė, mirtinai ją sugniaužė ir sviedė man atgal.

Dabar matai skirtumą tarp mūsų jausmų jai: jei jis būtų buvęs mano vietoj, o aš - jo, nors ir būčiau degęs pašėlusia neapykanta, niekados nebūčiau pakėlęs prieš jį rankos. Tu gali netikėti, jei nori!

Ir kas man jos neprimena? Kai tik pasižiūriu į grindis, ant plytelių tuoj atsiranda jos veidas. Jis kiekviename debesyje, kiekviename medyje - naktį pripildo orą, o dieną įžiūrimas kiekviename daikte - visur mane supa jos atvaizdas!