Mintys apie patriotizmą

Tėvynė – tai šalis, kurioje įkalinta siela.

Žmogus be tėvynės – tai smiltelė, pasmerkta laiko ir erdvės atsitiktinumų savivalei.

Kai tėvynė pavojuje, niekas neturi teisių, visi turi tik pareigas.

Paukščiai narvelyje man sukelia tokį pat gailestį kaip tautos vergovėje.

Šalis, kuri moka tapti galiūne, bet paskui nemoka savo galios riboti, pati užsitraukia antpuolius.

Neklausk, ką tau gali duoti valstybė, klausk, ką tu gali jai duoti.

Kiekvieno žmogaus sieloje yra miniatiūrinis jo tautos portretas.

Tik svetur perpranti visą gimtosios kalbos žavesį, tik ten jauti, kas yra tėvynė.

Aš esu pasiryžęs visus savo buvusius ir būsimus darbus skirti Lietuvai.

Kai visi tik apie savo naudą mąsto, šalis pavojuje.

Patriotas turi visada būti pasiruošęs ginti savo šalį nuo vyriausybės.

Norint būti internacionalistu, pirmiausia reikia turėti savo tėvynę.

Yra nusikaltimų, kurie neišperakami,– tai tėvynės išdavystė.

Geriausia priemonė įdiegti vaikams tėvynės meilę – ją turėti tėvams.

Individas toks pat didis kaip tauta, jeigu turi tų dorybių, kurio tautą daro didžią.

Valstybei saugoti pagal savo prigimtį lygiai tinka ir vyrai ir moterys.

Šalis nėra tik teritorija. Tam tikra teritorija yra tiktai pamatas. Šalis yra mintis, kuri kyla iš to pamato: tai yra jausmas meilės, prasmė draugijos, kuri suriša visus tos teritorijos sūnus.

Tauta yra tie patys žmonės, gyvenantys toje pačioje vietoje.

Neliks duonos su druska – liks tėvynė.

Kojomis žmogus turi įaugti į savo tėvynės žemę, bet jo akys teaprėpia visą pasaulį.

Kraštas, kurį iš savo protėvių paveldėjom, yra mūsų. Vadinam jį Lietuva ir norim, kad šis žodis iš pasaulio kalbos, iš jo žemėlapių neišnyktų. Rašom ir tariam jį kartu su kitais nemažiau vertais, garbintais tautų ir valstybių vardais, norim, kad su pagarba mus ištartų.

Nepriklausomybė, kurią turiu, laikau didžiuliu gyvenimo palaiminimu, visų dorybių pagrindu.

Žmogus, nepažįstantis savo tautos namų – Tėvynės žemės, kurioje nuo seno tėvai ir protėviai gyveno, nėra savo krašto pilietis! Įsisąmoninkime – pilietis. Pilies žmogus. Statęs ją, turintis ją, ginantis ją, savo pilį... Mes savo laikome lietuviais. Latviai mus vadina lietuviečiais. Taigi, iš kur kilo šis pavadinimas.

Žmonės apie grįžimą svajoja labiau nei apie išvykimą.

Velsas yra mano tėvų žemė. Ir mano tėvai gali turėti tai.

Pagal paveldą esu žydas, pagal pilietybę – šveicaras, o pagal sandarą – tik žmogus, neturintis jokių sąsajų su valstybe ar nacionaliniu subjektu apskritai.

Heroizmas pagal komandą, bejausmis smurtas ir visas pasibjaurėtinas absurdas, kuris eina po patriotizmo vardu – kaip aistringai aš jo nekenčiu!

Nacionalizmas yra infantilus liguistumas. Tai yra žmonių rasės tymai.

Valstybė yra sukurta žmogui, o ne žmogus valstybei… Valstybė turėtų būti mūsų tarnu, o ne mes jos vergais.