Mintys apie kvailumą

Iš visų plėšikų patys nedoriausi - kvailiai: jie vagia iš mūsų ir laiką, ir nuotaiką.

Išminčius skaito senovinius raštus ir ieško juose įvairių mokslinių vingrybių; kvailys, atvirkščiai, nuolat sukaliodamasis pačiam gyvenimo sūkury, įsigyja tikrąjį protingumą.

Protingas yra tas, kas, būdamas mirtingas, nesistengia būti išmintingesnis, negu tai dera mirtingajam, kas pro pirštus žiūri į minios ydas arba mandagiai klysta drauge su minia. „Tačiau tai ir yra kvailumas“, - pasakys man. Nesiginčysiu, bet ir jūs turite sutikti su manim, kad tatai ir reiškia vaidinti gyvenimo komediją.

Tik vieni kvailiai tikrai nuoširdūs ir sako tiesą.

Visi jausmai yra kvailybės žinioje. Tuo ir skiriasi nuo mulkio išminčius, kad vienas vadovaujasi protu, o kitas jausmais.

Pataikauti savo bičiulių silpnybėms, nematyti jų ydų, net žavėti jų trūkumais, tartum dorybėmis - ar visa tai nėra kvailybė?

Tik vienas kvailumas gali sulaikyti greit bėgančią jaunystę ir nuvyti šalin nelemtą senatvę.

Kartais mes linkę priskirti tuos, kurie yra pusantrąkart protingi, puspročiams, todėl, kad suvokiame tik trečdalį jų proto.

Kvailys kur kas blogiau už piktadarį. Piktadarys retkarčiais ilsisi, o kvailys - niekada.

Kas palieka gyvenime, išskyrus liūdnumą, nuobodumą, kankinimąsi, nepakenčiamą ilgesį ir sunkumus, jeigu neprimaišytum į jį kad ir mažo trupinėlio smaguriavimo, to, taip sakant, kvailybės prieskonio?

Kartais netgi kvailiojimas yra nelaimingumo ir pernelyg tikro žinojimo kaukė.

Proto badas pražūtingas išmintingiesiems, o kvailius dusina mąstymas ir patarimai, iš proto nuovargio jie krinta it nuo smūgio. Vieni žmonės miršta, nes turi proto, kiti gyvena, nes neturi. Mokymasis yra gyvenimas išmintingiesiems ir lėta mirtis kvailiams.

Nedidelio proto žmonės paprastai smerkia viską, kas pranoksta jų išmanymą.

Tikras kvailys, iš kurio dievai pasityčioja arba jį suniokoja, yra tas, kuris nepažįsta savęs.

Geriau patylėti ir būti palaikytam kvailiu, negu prabilti ir išsklaidyti visas abejones.

Kiekvienas kvailys gali kritikuoti, smerkti ir reikšti nepasitenkinimą - dauguma kvailių taip ir daro. O norint suprasti ir pateisinti, reikia charakterio ir savikontrolės.

Lengviausiai atleidžiame tas kvailystes, kurios padaryto mūsų labui.

Neįmanoma garbingai ir nuoširdžiai ginčytis su kvailiu.

Saugoti savo paslaptį - išmintinga, bet tikėtis, kad kiti darys tą patį - kvailystė.

Kvailybė tokia klampi, kad neįmanoma jos dorai ištirti; joje nekyla jokio atgarsio, ji viską susiurbia negrąžinamai.

Išmintis turi tik vienaskaitą ir tikslias ribas, o kvailysčių tūkstančiai ir visos beribės.

Užčiaupti burną kvailiui - nemandagu, bet leisti jam tęsti - tiesiog žiauru.

Didelė garbėtroška nuo seno daugelį išmintingų žmonių paversdavo bepročiais.

Protingesnis nusileidžia. Tai nemirtingi žodžiai. Jais pagristas kvailystes viešpatavimas visame pasaulyje.

Tik kvailiai visada būna įsitikinę savo teisumu.

Kai tik kvailys mus pagiria, jis jau neatrodo mums toks kvailas.

Visa problema su pasauliu yra ta, kad kvailiai ir fanatikai visada tokie savimi pasitikintys, o išmintingesni - tokie pilni dvejonių.

Kai kvailys daro kažką, dėl ko gėdyjasi, jis visuomet pareiškia, kad tai - jo pareiga.

Didžioji išmintis lyg kvailumas; didžiausia gražbylystė lyg mikčiojimas.

Šį vakarą mes su fiziniu pasauliu. Jį ignoruodami, pademonstruotume  tik kvailą ir beprasmį išdidumą. Išdidumas ir tradicijos negali būti iškelti aukščiau už pavojų.