Mintys apie vaikus

Jūsų vaikai nėra jūsų. Jie - savęs išsiilgusio gyvenimo sūnūs ir dukros. Jie atėjo per jus, bet ne iš jūsų. Ir nors jie su jumis, jie jums nepriklauso.

Prieš skaudindamas vaiką, aš sau persipjaučiau riešą.

Vidinis vaikas niekada nepasitraukia, jis niekada nesuauga ir niekada nemiršta. Jis su mumis visą gyvenimą.

Užuot griebusis prievartos verčiau padaryti taip, kad vaikas pats panorėtų atlikti tai, ko iš jo reikalaujama.

Tvarkingumas sužadina vaikams džiugų sąmoningumą.

Palieskite mokslininką, ir jūs paliesite vaiką.

Išmintingas tėvas, kuris pažįsta savo vaiką. Bet galbūt labai išmintingas yra tas vaikas, kuris skiria laiką, kad pažintų savo tėvą.

Kiekvienas vaikas žemėje turi teisę į tėtį, kuris pagalvoja prieš ką nors pasakydamas, tėtį, kuris supranta, kad jam suteikta didelė valdžia – formuoti kito žmogaus gyvenimą.

Vaikai prideda mums gyvenimo rūpesčių, bet jų dėka mirtis mums neatrodo tokia baisi.

Išlepinti vaikai – patys nelaimingiausi: jaunystėje jau patiria tironų kančias.

Vaiko gyvenimas yra jo mamos gyvenimas. Mama ir jos vaikai yra lyg žiedeliai ant jos pačios šakos.

Motina yra vaiko genijus.

Kiekviena struktūros ląstelė, taip pat šeima, stengiasi sutvarkyti vaikų elgesį, juos kontroliuoti. Iš dalies tai tikrai būtina. Tik nereikia mėginti paversti vaiką atributu savo žaidime, kurio svarbiausia taisyklė skamba šitaip: „Tu darysi taip, kaip aš noriu.“

Dauguma mokytojų švaisto savo laiką klausdami klausimų, kurių tikslas – rasti tai, ko vaikas nežino. Tikrasis menas yra rasti, ką jis žino ir ką dar gali sužinoti.

Visa, kas didinga pasaulyje, nublanksta prieš kūdikių didingumą.

Pelnytas pagyrimas reikalingas vaikams kaip saulės šviesa gėlėms.

Ką jūs, vaikai, žinote apie būtį! Juk jūs bijote savo pačių jausmų. Jūs neberašote laiškų - jūs skambinate telefonu: jūs nebesvajojate - jūs važiuojate savaitgaliui į užmiestį: jūs esate protingi meilėje ir neprotingi politikoje - pasigailėjimo verta padermė!

Svarbiausia ne tai, kad kiekvienas vaikas būtų mokomas, o kad kiekvienas vaikas norėtų mokytis.

Tam, kad vaikas išsaugotų įgimtą nuostabos jausmą, jam reikalingas mažiausiai vienas suaugęs, kuris patirtų tai kartu, vėl atrastų džiaugsmą, susijaudinimą ir paslaptingumą pasaulio, kuriame mes gyvename.