Tai, ką padarėme sau – nusinešime į kapą. Tai, ką padarome kitiems ir pasauliui – išliks ir bus amžina.

Tapyba yra pavydi, jai reikia, kad žmogus priklausytų jai visas.

Žmonių keliai į laimę skirtingi. Jei jie eina kitu keliu negu jūs, tai dar nereiškia, kad paklydo.

Tas, kuris padėjo bent vienam vieninteliam žmogui, suvokė gyvenimo prasmę.

Turtas nebutinai yra prakeikimas, o skurdas - palaiminimas.

Svarbiausia, kad mūsų teisumas ir išmintis, atsiskleidę mums prieš akis, būtu su šaknimis išrauti iš mūsų širdžių bei mūsų išdidžios sielos.

Nieko neatidėti rytdienai – štai pagrindinė laiko vertę žinančio paslaptis.

Girtavimas – savanoriška beprotybė.

Jei galime sukurti geresnius žmones nei dabar gyvenantys pasaulyje, kodėl mums to nepadarius?

Nugalėtojo nedidžiadvasiškumas perpus sumažina pergalės reikšmę ir naudą.

Kažkada skaičiau: pavojinga pasakoti žmonėms apie save - dar ims ir užsimanys įsidėti tave į kišenę ar pasistatyti į bufetą svetainėje.

Kraštas, kurį iš savo protėvių paveldėjom, yra mūsų. Vadinam jį Lietuva ir norim, kad šis žodis iš pasaulio kalbos, iš jo žemėlapių neišnyktų. Rašom ir tariam jį kartu su kitais nemažiau vertais, garbintais tautų ir valstybių vardais, norim, kad su pagarba mus ištartų.

Aš abejoju savimi. Turiu nesaugumo jausmo. Bijau pralaimėti. Kartais pasirodęs arenoje jaučiuosi taip, lyg viską skauda – „Ir nugarą, ir kojas, ir kelius. Šiandien negaliu to daryti. Tiesiog noriu atsipalaiduoti.“ Mes visi abejojame savimi. Tačiau nereikia to neigti, bet ir nepasiduokite. Priimkite tai.

Kiekvienas gilus mąstytojas labiau baiminasi būti suprastas negu nesuprastas. Pastaruoju atveju kenčia galbūt jo tuštybė, o pirmuoju - jo širdis, jo atjauta, kuri nuolat teigia: Ak, kodėl jūs norite, kad jums būtų taip pat sunku kaip man?

Aš pardaviau savo kūną ir sielą mokslui – skrydis nuo „Aš“ ir „Mes“ į „tai“.