Bet sielvartas vargina, slegia ir sekina. Todėl neretai bandoma bėgti nuo sielvarto – į alkoholį, į perdėtai intensyvią veiklą, į kompensuojančius tuštumą skubotus santykius. Sielvartą bandoma malšinti vaistais, maistu.

Esate kur kas galingesni, nei jums atrodo.

Atsisveikinimas su mūsų Matty buvo beprotiška emocijų banga, kurios dar niekada nebuvau patyrusi. Kiekvienas is mūsų tam tikru gyvenimo momentu patiriame netektį.

Negali pasikartojančios problemos spręsti tuo pačiu būdu. Jeigu ji nuolat kartojasi, vadinasi, reikia naujo kelio, naujo sprendimo.

Kurti tikrus ir gražius dalykus tolygu sunaikinti pakankamai gerus. Atgimimas reiškia mirtį. Mūsų viduje gimus tikresnei, gražesnei vizijai, gyvenimas pakrypsta tos vizijos link. Laikytis įsikibus to, kas nebėra tikra, nesaugu;

Tik štai kas: kad sukurtum, turi sugriauti. Jei norime sukurti nauja, turime sunaikinti sena. Turime įsipareigoti laikytis tik tiesos. Turime nuspręsti, kad jei tiesa mūsų viduje gali sudeginti įsitikinimą, šeimos struktūrą, verslą, religiją, industriją – visa tai turėjo virsti pelenais jau vakar.

Pirmiausia skausmas, tada laukimas, tada pakilimas. Kančia atsiranda tada, kai mėginame atgimti neleisdamos sau pirmiau būti nukryžiuotoms.

Būti gyvam prilygsta nuolatinei perversmo būsenai. Patinka man tai ar ne, bet skausmas yra perversmo kuras. Viskas, ko man reikia, kad tapčiau moterimi, kuria man skirta būti, yra mano dabartiniuose jausmuose.

Kol toji moteris nepasakė, nežinojau, kad visi jausmai skirti jausti. Nežinojau, kad turėjau jausti viską. Maniau, kad turėjau jaustis laiminga.

Kūriau atgaivindama tas savo dalis, kuriomis buvau išmuštruota netikėti, jas slėpti ir apleisti, kad būtų patogu kitiems:

Praradau save, kai išmokau įtikti.

Būdama vaikas jaučiau tai, ką turėjau jausti, klausiausi savo nuojautos ir planavau tik remdamasi vaizduote. Buvau laukinė, kol mane sutramdė gėda.

Nustebau, kaip tai lengva. Kunkuliavau kaip žaibas su griaustiniu, beužverdantis vanduo, ugningai raudona ir auksinė spalva, bet tereikėjo šypsotis, linkčioti ir pasaulis mane matė esant mielą ir malonią. Kartais svarsčiau, kad gal esu ne viena tokia – bandanti sutilpti savyje. Gal mes visos viduje esame ugnis, tik mėginame atrodyti ramios.

Štai kodėl kenčiame iki šiol – nes visi nešiojamės gimtąją Ievos nuodėmę. Toji nuodėmė – norėti žinoti daugiau, nei turime žinoti, norėti daugiau, užuot buvus dėkingiems už tai, ką turime, ir daryti tai, ką norime daryti, užuot darę tai, ką privalome.

Noriu, kad mane mylėtų dabar, šiandien, rytoj, kol aš gyva, kas dieną, kiekvieną savaitę.

Niekada gyvenime neturėjau savybės žmonėms pavydėti daiktų.

Žmonės dažniausiai kaltina nesėkmę, bet patys būna kalti dėl per mažo įdirbio. Mano gyvenimo praktika rodo, kad projektai TAMPA sėkmingi, kai dieną naktį už juos kovoji, neskaičiuodamas darbo valandų, nepabrėždamas savo teisės į darbo laiką ar orų užmokestį, negailėdamas jėgų. Patikėkite, man irgi tai teko išmokti.

Jaučiu nepaprastą malonumą būti moterų grupės energijos ir sinergijos dalimi. Juk visos „Facebook“ galime juoktis iš tų pačių nesąmonių arba verkti dėl tų pačių liūdnų dalykų kasdien, kartu. Man tai – pati skaniausia kava. Darau tai sėdėdama susivėlusi lovoje. Darykite tai ir jūs.

Nėra idealių žmonių. Būna momentų, kai neturi nei emocinių, nei fizinių jėgų. Verki vos atsikėlusi ryte arba guli drebėdama lovoje. Dažnai interneto komentatoriai klausia, kam tau to reikia, juk pati sau užkrovei tą naštą? Ką nori sau įrodyti? Jie nesupranta vieno dalyko. Būdamas tokioje būsenoje, tu jau negali atsitraukti.

Žmonės labai save baudžia neleisdami atsipalaiduoti. Banalus žodis, bet visuomet reikia atsipalaiduoti ir elgtis nuoširdžiai, neveidmainiauti, tuomet didelė tikimybė, kad viskas bus gerai.

Vienišumas yra visuotinė problema – mes išsilavinę ir gebantys savimi pasirūpinti, nebėra priežasčių būti kartu. Vienintelė – tai meilė. Man negali būti kitos priežasties.

Dažniausiai tai, ko bijome, visai neverta tokių mūsų jausmų. Labiausiai žmonės bijo, kad kiti jų nemėgs. Aš iš tiesų nenoriu, kad mane mėgtų, ir nenoriu mėgti kitų. Yra žmonių, kuriuos myliu, kurie man patinka. O kasdieniame gyvenime norėčiau, kad žmonės būtų konkretūs ir atliktų savo pareigas.

Žmonės patys savaime yra įdomūs, tai kam tos kaukės, kurios iš esmės yra vienodos.

Atvirumas – mano asmeninė politika.

Nėra blogai nesmagiai jaustis netinkamai pasielgus – blogai nenorėti padaryti geriau.

Moku pripažinti tai, ką dariau blogai. Mes juk tobulėjame. Darželyje aš ir snarglius valgiau – tai ką dabar daryti?

Nemokau žmonių, kaip gyventi, bet dabar, kai užaugau, man svarbu, kokią žinutę siunčiu.

Geras, kokybiškas seksas yra darbas, o valgymas yra malonumas.

Laimingi pasijusite, kai išmoksite girdėti savo mintis ir jų nebijoti.