Mintys: Hermanas Hesė

Laimė buvo visur ten, kur žmogus išgyveno stiprius jausmus, nesigynė jų ir neprievartavo, o juos puoselėjo ir jais naudojosi.

Nėra pareigos mylėti, yra tik pareiga būti laimingam. Vien tam ir esame pasaulyje. Ir su bet kokia pareiga, ir bet kokia morale, ir visais įstatymais tik retai vienas kitą padarome laimingą, nes per juos mes patys netampame laimingi.

Laimę jaučia tik siela, o ne protas, ne pilvas, galva ar piniginė.

Kiekvieną dieną išgyventi kiek galima daugiau mažų džiaugsmų, o didesniuosius, varginančius malonumus taupiai padalyti švenčių dienoms ir geroms valandoms - štai ką norėčiau pasiūlyti kiekvienam, kas kenčia dėl laiko stokos ir apatijos.

Visada gražiausi tie džiaugsmai, kurie nieko nekainuoja.

Aukšta minutė kaina, skubėjimas kaip esminis mūsų gyvenimo formos pagrindas, be abejo, yra pavojingiausias džiaugsmo priešas.

Nes ir meilė bei džiaugsmas, tas paslaptingasis dalykas, kurį vadiname "laime", yra ne čia ir ne ten, o tik "mūsų viduje".

Kentėjimo mokslas sunkus. Moterims jis sekasi dažniau ir geriau negu vyrams.

Žmonės visada nori, kad ir patogu būtų, ir kad liktų teisūs.

Jei galime žmogų padaryti laimingesnį ir linksmesnį, nepaisydami nieko turėtume taip elgtis.

Išreikštos mintys visados yra negyvos.

Savo jausmus, savo poelgių „svarbą” ir pasekmes aiškiai suvokia tik geri, aprūpinti žmonės, tikintys gyvenimu ir nežengiantys žingsnio, kuriam ir rytoj, ir poryt negalėtų pritarti. Aš neturiu laimės būti vienas iš tokių, aš jaučiu ir elgiuosi kaip žmogus, kuris netiki rytdiena ir kiekvieną dieną laiko paskutine.

Keista, tačiau paprasta visų laikų gyvenimo išminties paslaptis: kiekvienas mažiausias nesavanaudiškas atsidavimas, kiekviena atjauta, kiekviena meilė mus praturtina, o kiekviena pastanga įgyti nuosavybę ir galią iš mūsų atima jėgas bei skurdina.

Aforizmas yra kaip brangakmenis, kuris įgauna vertę dėl savo retumo ir yra malonus mažomis porcijomis.

Pražūtis - tai kažkas, kas jau neegzistuoja. Kad galėtum nugrimzti į pražūtį ir pakilti į viršų, turėtų būti apačia ir viršus. Bet nėra nei apačios, nei viršaus, tai egzistuoja vien žmogaus smegenyse - iliuzijų tėvynėje. Visi kontrastai yra iliuzija : balta ir juoda - iliuzija, mirtis ir gyvenimas - iliuzija, gėris ir blogis - iliuzija. Tereikia vienos valandos, vieną liepsningą valandą sukąsti dantis, ir iliuzijų karalija bus įveikta.

Pašaukimo rūšių ir formų yra daug, bet to įvykio esmė ir prasmė visados ta pati: sielą pažadina, pakeičia arba įaudrina tai, kad vietoj sapnų ir nuojautų, kylančių iš vidaus, staiga atsiranda ir įsikiša šauksmas iš išorės, dalelė tikrovės.

Kiekvienas žmogus jam tekusias kančias laiko didžiausiomis.

Jei jūs nekenčiate asmens, jūs neapkenčiate kažko jame, kai yra jame kažkas savarankiško. Kas nėra nesavarankiška, netrugdo mums.

Kaip lengva yra įsimylėti ir kaip sunku ir gražu iš tikro mylėti. Meilė, kaip ir visos tikros vertybės, nenuperkama. Yra nuperkamas malonumas, bet nėra nuperkamos meilės.