Mintys: Nikolajus Gogolis

Žodį reikia vertinti. Tai didžiausia dovana, kokią mums davė Dievas.

Laimingas tas, kuris nuolat pastebi savo klaidas ir nuolat stengiasi jų atrasti; toks žmogus pasieks tobulybę.

Nežinau didesnio pasiaukojimo negu paduoti ranką žmogui, kuris visiškai neteko vilties.

Tik kvailys, galvodamas apie ateitį, užmiršta dabartį.

Niekad nesame tokie vargšai, kad negalėtume padėti savo artimam.

Šiame pasaulyje dručkiai geriau tvarkosi reikalus negu liesieji.

Gėrį ir blogį reikia prisiminti amžinai. Gėrį - todėl, kad prisiminimas, jog mes jį kadaise iš kažko patyrėm, padaro mus kilnesnius. Blogį - todėl, kad nuo tos akimirkos, kai jį iš kažko patyrėm, privalome jausti pareigą seikėti už jį gėriu.

Vargu ar yda didesnis pasitenkinimas už pasitenkinimą kuriant.

Jei nebūtų mirties, gyvenimas mums neatrodytų toks gražus.

Žmogus, kol nepripras prie mirties, kol mąstys apie ją taip, tartum ji turėtų ateiti rytoj, negyvens taip, kaip dera, t.y. neatidėdamas nieko kitai dienai.

Daugelis mūsų nelaimių atsiranda dėl to, kad netinkamai suvokiam šį pasaulį.

Mūsų nelaimė ta, kad, užuot matę dabartį mes žiūrime į ateitį.

Jau savo paties paklydimų ir nuodėmių žinojimas iškelia žmogų.

Vargas tam, kuris savimi patenkintas. Toks žmogus niekad neįgis proto.

Prie Dievo einama nuolat bendraujant su žmonėmis.

Jei Dievas retkarčiais neįsikištų, žmonės žūtų nuo savo kvailumo.

Kiek dera turėti vaizduotės, kad išauklėtum tokius žmones, kurių reikia dabarčiai.

Nėra tokio skausmo, kurio negalima būtų išverkti.

Stebina tai, kad, kol kiti nenurodys žmogui jo trūkumų, pats jų nepastebės.

Sunkiausia yra susitaikyti su savimi.

Žmogaus sieloje yra tiek grožio, kad gali nesivaržydamas jį skleisti.

Pamilkite tuos, kurių kitokie įsitikinimai, ir pamatysite, kaip išlošite.

Siaubinga yra sielos tamsa, deja, pamatome tai tik tuomet, kai mirtis pažvelgia į akis.