Mintys: Salvadoras Dali

Mano ūsai tikrai nepritrauks nuobodulio, nekels niūrių minčių apie pasaulinio masto katastrofas, neprimins tiršto rūko ir Wagnerio muzikos. Ne, niekuomet! Mano ūsai bus imperialistiniai superracionalūs ūsai, nukreipti į dangų, tarsi vertikalusis misticizmas, tarsi vertikalūs ispaniškieji sindikatai.

Vienintelis dalykas, kurio pasaulyje nebus per daug tai kraštutinumai.

Aš gerbiu kiekvieną įsitikinimą ir visų pirma tuos, kurie nesiderina su mano.

Būdamas trejų metų, norėjau tapti virėju, penkerių – Napoleonu. Tapau dailės Napoleonu...

Žinote, negaliu įsivaizduoti savo gyvenimo, jei kur nors kieme nesimėto kokia nors dramblio kaukolė.

Aš žinau, ką valgau. Aš tik nežinau, ką darau.

Yra tik vienas skirtumas tarp išprotėjusio žmogaus ir manęs. Aš neišprotėjęs.

Niekas, net pati gamta, neturi teisės daryti jokių pataisų Dali kuriamame kraštovaizdyje.

Mada tai išsigimimo forma: ji tokia šlykšti ir atgrasi, kad mes kas pusę metų stengiamės ją pakeisti.

Argi verta publiką kviesti stebėti renginius, kurių netgi negalima pavadinti pačia tikriausia sensacija?

Nežinau iš kur jie atsiranda, ir kur dingsta, tačiau turėdamas pinigų žmogus gali įgyvendinti jame glūdinčią svajonę: gyventi nieko nedirbant.

Pasaulis žavėsis manimi. Turbūt aš būsiu paniekintas ir nesuprastas, bet aš būsiu didis genijus. Aš įsitikinęs tuo.