Nors žmogaus gyvenimas neįkainojamas

Tu ieškai gyvenimo prasmės, bet prasmė pirmiausia – tapti savimi, o ne pasiekti apgailėtiną ramybę, kurią teikia ginčų užmiršimas.

Tereodorais aš nesižaviu. Ne pavojus aš myliu. Aš žinau, ką myliu. Gyvenimą.

Nesitikėk nieko iš žmogaus, kuris triūsia dėl savo paties gyvenimo, o ne savo amžinybei.

Ir jeigu aš ištraukiau tave iš jūros bangų, dėl to tik dar stipriau tave mylėsiu, nes būsiu atsakingas už tavo gyvenimą.

Sparta reikalinga, o skuba kenksminga.

Žemiškojo gyvenimo prasmė – anaiptol ne materiali gerovė, kaip esame įpratę manyti, o sielos stiprybė.

Protingas yra tas, kas, būdamas mirtingas, nesistengia būti išmintingesnis, negu tai dera mirtingajam, kas pro pirštus žiūri į minios ydas arba mandagiai klysta drauge su minia. „Tačiau tai ir yra kvailumas“, - pasakys man. Nesiginčysiu, bet ir jūs turite sutikti su manim, kad tatai ir reiškia vaidinti gyvenimo komediją.

Išmintingas žmogus gyvena neveikimu ir moko nesakymu. Visi daiktai auga ir kinta patys - jis pripažįsta tai ir jų neprievartauja; jis gimdo, bet nesisavina; jisai prižiūri, bet nesipuikuoja; jis turi nuopelnų, tačiau nepriskiria jų sau. Ir nors savųjų nuopelnų nepastebi jisai, negali jie kaip tik dėl to pradingt kitų nepastebėti.

Aš nesiekiu būti pozityviu. Tiesiog gyvenu pozityviai.

Gyventi reiškia mokytis.

Mūsų pašaukimas peržengia mūsų pačių mąstymo ribas.

Mes gimėme tam, kad gyventume. Gyvenkime taip, kad taptume geresniais gimti.

Gyvenimas mums yra skirtas gyventi – gyventi prasmingai.

Mums nesvarbu, kiek kas kainuoja, kol tai mums nekainuoja.

Tik tai tą, kuris sugeba gerai orientuotis, kuris po išoriniu chaosu užčiuopia slaptąją gyvosios realybės akimirkos esmę - žodžiu, tik tą, kuris gyvenime nepasimeta, iš tikrųjų galima laikyti šviesiu protu.

Tie klausimai, kurie mums neduoda ramybės, kurie mus glumina ir stulbina, buvo kadaise iškilę visiems išmintingiems žmonėms; visiems be išimties, ir kiekvienas atsakinėjo į juos sulig savo sugebėjimais, savo žodžiais ir savo gyvenimu.

Nuo neatmenamų laikų ir per amžių amžius kažkas pasirodo visų apžiūrai.

Kartais žmogus tiek daug dirba, kad pragyventų, jog užmiršta gyventi.

Kad ir ką mums skelbtų ar mokytų, nereikia pamiršti, jog tas, kuris mums ką nors duoda, ir tas, kuris iš mūsų ką nors ima, viso labo yra tik žmogus; ranka, duodanti tiesą, ir ranka, imanti ją, - abi mirtingos.

Kitus pažinęs yra įžvalgus;
Save pažinęs yra išmintingas.
Kitus nugalėjęs turi pranašumo;
Save nugalėjęs turi stiprumo.

Kai mes neskubame ir esame išmintingi, mes suvokiame, kad tik dideli ir verti dalykai egzistuoja nuolat ir absoliučiai, o mažytės baimės ir smulkūs malonumai tėra realybės šešėliai.

Uždrausti mums ką nors tolygu sukelti mumyse troškimą.

Kvailiausiai elgiasi tie, kurie vaikosi rūsčios ir sunkios dorybės ir ne tik atsisako gyvenimo saldumo, bet netgi patys užsikrauna skausmą, iš kurio negali laukti jokios naudos;

Tas, kuris pats pajuto blogį, gali jį pamiršti, o tas, kuris jį padarė – niekada.

Neatiduodamas žmogui savęs, neduodi jam nieko.

Nė pats velnias nieko negali padaryti žmogui, kol šis dar sugeba juoktis.

Gyvenimas tebėra toks kaip visuomet: nejautrus įvykiams, abejingas žmonių džiaugsmams ir sielvartui, nebylus ir mįslingas it sfinksas.

Dievai visas gėrybes parduoda tikrąja kaina, yra pasakęs vienas senovės poetas. Jis būtų galėjęs pridurti, kad pačias verčiausias jie parduoda pigiausiai.

Man vis tiek – ar praeitis, ar ateitis. Aš žinau viską.

Kas gi kitas, jei ne Mefistofelis, tas amžinas pašaipūnas, būtų galėjęs iškrėsti tokį klaikų farsą?