Miela mūsų mama, esi tarsi saulėt

Mamyte, tu išmokei mus žengti pirmąjį žingsnį,
Rūpestingai globodama mūsų trapiuosius sparnus.
Tu pirma mums parodei saulės spindulį,
Šiltą šypseną užkerėjai veidus mūsų.

Mama, mano mama, aš tave myliu,
Tau vėjelis šlama tarp margų gėlių.
Tau karšta saulytė duoda spindulių,
Dar karščiau, mamyte, aš tave myliu!

Mamytei žibuoklių priskinsiu,
Parbėgsiu namo takeliu
Ir garsiai garsiai ištarsiu,
Kad aš ją be galo myliu…

Pažvelk, mamyt, pro langą –
Tyliai žvaigždės krenta,
Ir tylumoj – ant gatvių, ant stogų
Vėjelis švelniai glosto Tavo plaukus
Te širdyje Tau būna lengva
Ir skaidru.

Jei pasaulyje Jūsų nebūtų,
Gerumas ir meilė netektų vardų.
Nešildytų saulė, šaltiniai išdžiūtų
Ir žemė visa apsitrauktų ledu.

Šią džiugią dieną pas Tave skubu
Su žodžiais ilgesio ir meilės pagimdytais,
Man niekas kitas šiandien nesvarbu,
Išskyrus laimę Tavo akyse, Mamyte.

Ačiū Tau Mama už Meilę ir naktis bemieges,
Už švelnumą rankų, virpesį širdies,
Visada man būsi kaip gražiausias žiedas,
Gėrio ir kantrybės, džiaugsmo ir vilties...

Aš sugrįšiu. Sulauk manęs mama.

Įėjusi į savo trobelę,
Pajusiu gaivų kvapą gimtųjų kraštų,
Apkabinsiu tave, miela mama,
Aš dažnai tavęs pasiilgstu.

Mama gražiausias žodis žemėj, į jį sutelpa visi kiti.
Ji lyg angelas, lyg fėja, nors jos nėr dabar arti..
Jai dėkoju už gyvybę ir, kad vaikštau šia Žeme.

Leisk, mama, Tau rankas šias išbučiuoti,
Sugrubusias nuo vargo ir darbų,
Leisk, mama, Tau karštai priglust prie skruostų,
Prie laiko pėdsakų giliai grubių.

Nuo žemės delno kyla žalias daigas,
Viršum galvos – padangių žydruma.
Aš bėgau prie Tavęs, kaip mažas vaikas,
Tave ir saulę šaukdamas “Mama”.

Kai tylūs medžiai tyliai ošia,
Kai švelnios bangos paliečia tave,
Kai jūros žvaigždės tavo galvą puošia,
Kai skamba seno žvejo vieniša daina,

Prigeso žydros akys. Pasenai.
Sunku gyvent ir būt vienai.
Sunku prie karvės ir daržuos
Skarelė apsirišk ir atvažiuok.

Tamsią vėjuotą naktį man vėl neramu,
Aš prisimenu savo mamytę,
Ir tyliai nuotrauką prie širdies glaudžiu.

Miela Mamyte, patikėk, neturime nieko brangesnio už tave.
Tegul prabėgusių metų našta neišsekina tavo gerosios širdies,

Išmokei tu mane dėlioti šventą kryžių,
Ir palydėjai iš margų lankų.
Dabar, kai spusteli čia juodos valandos sugrįžę,
O, mama! Be Tavęs sunku, sunku.

Mamyte, Tu šilta
Saulytė dieną blausią.
Tu – pievoj atrasta
Gėlytė raudoniausia!

Galiu Tau daug vardų
Šiandieną sumanyti.
Gražesnio nerandu
Už mieląjį – Mamytė.

Dėkui tau už nemigo naktis,
Už mokymą pažint gyvenimą,
Už meilės, Džiaugsmo kupinas akis,
Už viską tau dėkoju, Mama.

Pasėdėk, parymuok sidabruotą galvą parėmus,
Tolsta, tolsta gražiausi gimtinės takai:
Žinom, kad atiduotum savąją širdį,
Kad laimingi tik būtų tavieji vaikai.

Žydėkite kaip visos gėlės žydi,
Ir būkite jauna jauna
Atleiskite, kad laimės jums nepalinkėjau

Ačiū tau, mamyte,
Kad esi geriausia,
Kad visam pasauly
Man pati brangiausia.

Visus gegužio žiedlapius gležnus
Norėčiau aš sudėt po tavo kojom,
Už meilę, rūpestį, švelnius žodžius
Tyriausią jausmą širdyje nešioju.

Paklaidžioję likimo vingiais,
Pažinę laisvę ir vargus,
Sušilti visada sugrįžtam
Į mylimus tėvų namus.

Mes užaugom, iš namų išėjom,
Rodos, tik ilsėkis, būk rami.
O juk rūpesčių nesumažėjo
Nuo tada, kai buvome lopšy.
Pakely gimtinės medžiai šlama
Ir svaigina žiemos vėsa.
Tu labai mums reikalinga, Mama,
Laukianti, atleidžianti, gera.

Mama tu esi tokia gera,
Tavo rankų švelnumas, šildo mane.
Mama atleisk, už visas klaidas,
Aš tave myliu, mama,
Su mamos Diena!

Prie mielo židinio susėdę,
Vėl pasijusime maži,
O visos negandos ir bėdos
Išeis kažkur toli toli...

Mama, nešuosi aš pasakas tavo
Ir lopšines, dainas slepiu širdyje.
Aš bučiuoju kiekvieną raukšlelę.

Mes laimės palinkėsim, kažin kur bebūtum,
Kantrybės, nuolankumo, meilės amžinos…
Nei liūtys rudeninės, nei šiaurės vėjo gūsiai,
Tavo namų šilumos neblaško niekados.