Bėga metai kaip paukščiai pro šalį
Bėga metai kaip paukščiai pro šalį.
Raizgos raukšlės ir bąla plaukai.
Tik širdis patikėti negali,
Kad taip greit jie galėjo praeit.
Ir žvelgi tu su nuostaba kartais
Į suaugusius savo vaikus.
Negali patikėti, kad skamba
Anūkėlės balselis švelnus.
Bet gal šito žmogui pakanka –
Kad į ateitį žvelgtų ramus…