Mintys: Alberas Kamiu

Žmogaus širdis turi apmaudų polinkį vadinti lemtimi tik tai, kas ją sužlugdo. Bet juk laimė savo ruožtu irgi neturi loginio pagrindo, nes ir ji neišvengiama.

Žmogus nori užsidirbti pinigų, kad galėtų laimingai gyventi, - ir visos pastangos, geriausia gyvenimo dalis atiduodama pinigų vaikymuisi. Laimė liko užmiršta, priemonė tapo tikslu.

Pačią gūdžiausią žiemą staiga supratau, kad manyje slypi nesunaikinama vasara.

Niekuomet žmogus nėra visiškai nelaimingas.

Turiu per mažai laiko, kad domėčiausi tuo, kas manęs nedomina.

Žinojimas - gyvenimo šiluma ir mirties vaizdas.

Genijus - tai intelektas suvokiantis savo ribas.

Visi didieji darbai ir visos didžiosios mintys prasideda nuo juokingai menkų dalykų.

Gyventi šiame pasaulyje taip, kad jis nepavirstų pragaru, gyventi orientuojantis ne į ateities iliuzijas, o į gyvą dabarties pilnatvę bei konkretybę.

Jeigu reikėtų parašyti reikšmingą žmonijos minties istoriją, tai ji turėtų būti atsikartojančių atgailų ir bejėgiškų pastangų istorija.

Visuomet perdėtai galvoji apie tai, ko nežinai.

Jei norėsi lengvint žmonėms nedalią, savo laimei niekada nebeturėsi laiko. Reikia rinktis.

Netekti gyvybės - menkas dalykas. Bet matyti kaip tavo gyvenimas netenka prasmės, kaip nyksta mūsų gyvenimo tikslas - štai kas nepakeliama.

Kai kyla karas žmonės sako: „Tai ilgai netruks, pernelyg kvaila“. Žinoma, karas yra kažkas pernelyg kvaila, bet trukti jis užtrunka.

Dabarty nerimom, su praeitim pykomės, ateities neturėjom: visiškai kaip tie, kuriuos žmonių teisingumas ar neapykanta laiko už grotų.

Kiekvieno kančioje, emocijoje, aistroje esama meto, kai ji priklauso pačiam žmogui su visu tuo, kas jame labiausiai individualu, nepakartojama, ir meto, kai ji priklauso menui. Tačiau pačioje pradžioje menas bejėgis ką nors su jomis padaryti. Menas - tai nuotolis, kurį kančiai suteikia laikas. Tai žmogaus transcendencija savo paties atžvilgiu.

Ar žinot, kad šaudytojų būrys, priešingai, išsidėsto už pusantro metro nuo mirtininko? Ar žinot, kad mirtininkas žengęs porą žingsnių į priekį, atsitrenktų krūtine į šautuvus?

Mirtis turi patricijų rankas, jos traiško, bet išlaisvina.

Bet kas yra šimtas milijonų mirusiųjų? Kare buvęs kažin ar žino, kas yra vienas miręs žmogus. O kadangi vienas miręs žmogus nieko nereiškia, nebent savo akimis jį būtum matęs mirusį, tai šimtas milijonų lavonų, nusėjusių žmonijos istoriją, tėra dūmas vaizduotėje.

Žemė matė tiek ir tiek karų ir marų. Ir vis dėlto maras ir karas užklumpa žmones visada tokius pat nepasirengusius.

Blogis pasaulyje beveik visada kyla iš nežinojimo, o geri norai gali pridaryti tiek pat žalos kiek ir pikta valia, jei nėra išmanymo.

Religija moko, jog žmogaus gyvenimo pirma pusė kyla į kalną, o antra rieda pakalniui, ir tada dienos jau nebe tavo žinioj, bet kada jos gali būti iš tavęs atimtos, o tu nieko negali padaryti, ir užtat geriausiai visai nieko nedaryti.

Padarykite tik vieną kartą, ką kiti sako, kad jūs negalite padaryti, ir jūs niekada neatkreipsite dėmesio į jų apribojimą vėl.

Kaip turi būti sunku gyventi vien tuo, ką žinai ir ką atmeni, neturint ko tikėtis.

Jei esi visiškai tikras dėl savo nevilties, privalai elgtis taip, tarsi turėtum viltį - arba nusižudyti. Kančia neduoda jokių teisių.

Kai sudūžta širdis, nesigirdi jokio garso. Atrodo, jog tą akimirką turėtų gausti visi pasaulio varpai, riaumoti lokiai, trenkti žaibas, tačiau nesigirdi nei vieno garso. Todėl ir yra taip skaudu.

Geriau atvirai plėšti piliečius, negu branginti maisto produktus, be kurių jie negali apseiti.

Gyvenimas nėra lengvas, tačiau jis mums duoda meną, tikėjimą ir meilę.

Jei nėra sielvarto gyvenime, nėra ir meilės gyvenimui.