Mintys: Anatolis Fransas

Kvailys kur kas blogiau už piktadarį. Piktadarys retkarčiais ilsisi, o kvailys - niekada.

Žmogus niekada nebūna laimingas, nebent jis ne per daug šviesaus proto.

Kad pasiektume įspūdingų dalykų, privalome ne tik veikti, bet ir svajoti, ne tik planuoti, bet ir tikėti.

Žmogus pailsi nuo vieno darbo tik tada, kai pradeda kitą.

Nemanykite esą nekviesti svečiai išminčių puotoje. Sėskitės į jums skirtą vietą. Ir tuomet, susidūrę akis į akį su nuostabiais visų laikų ir tautų poetų, mokslininkų, artistų bei istorikų kūriniais, įvertinsite savo sugebėjimus, ir jums atsivers platūs, neregėti horizontai.

Kai žmonės atsisakys nugalėti vienas kitą, jie išmoks pagaliau nugalėti save pačius. Ir tai - pats kilniausias didvyriškumas, kokį jie gali atlikti, pats didingiausias jų vyriškumo ir dvasinio taurumo pasireiškimas.

Darbas - geriausias vaistas, dorovinis ir estetinis.

Progresas galų gale sušvelnins papročius: gudobelės, kuri persodinta iš sausos dirvos į riebią, dygliai virsta žiedais.

Gyvenimas trumpas, bet žmogus jį iš naujo gyvena savo vaikuose.

Įkvėpkite neapykantos prieš neapykantą.

Pasakojamajai istorijai visada trūksta tikslumo, bet ji yra portretas, o statistinė istorija visada tėra mechaninis antspaudas.

Meno kūriniams vertinti mes niekada neturėsime nieko, išskyrus jausmą ir protą, o tai patys netiksliausi pasaulyje instrumentai.

Nėra įsivaizduojamų nelaimių. Visos nelaimės realios, jei išgyvenamos, įsivaizduojamas skausmas, tai tikras skausmas.

Kai bus teisingi įstatymai, bus teisingi ir žmonės.

Be tinkamos proto kultūros negali būti ir subtilių jausmų.

Širdis gali suteikti proto, bet protas negali suteikti širdies.

Kaip smagu mėgautis protu sugautais keliais minties spinduliais ar jų pluoštu ir šio nekalto malonumo negadinti bjauriu pomėgiu viską sisteminti, apsvarstyti.

Neverta gailėtis praeities nei skųstis varginančiomis permainomis, nes permaina yra svarbiausia gyvenimo sąlyga.

Laikas visada gerbs ir palaikys tai, kas tvirta, bet pavers dulkėmis tai, kas netvirta.

Auklėjimas, neugdantis troškimų, tvirkina sielą. Auklėtojas turi mokyti trokšti.

Didžiausia klasikinių kūrinių vertybė ta, kad jie įkvepia išmintingiems pašnekesiams, rimtiems ir nuoširdiems pokalbiams, apmąstymams.

Meilė knygai tikrai pagirtina. Iš bibliofilų juokiamasi, galbūt jie ir iš tiesų duoda pretekstą juokams: tokia visų įsimylėjėlių dalia. Nors veikiau jiems derėtų pavydėti...

Daugumai žmonių prigimta svarstyti protingai, o elgtis absurdiškai.

Aš tikiu, kad tautos ateity susivienys, ir kviečiu jas vienytis.