Mintys: Erichas Marija Remarkas

Vidurnaktį pasaulis kvepia žvaigždėmis.

Ji atrodė bejėgė, bet jis žinojo: behėgiškumas ir yra pavojingiausia, ką turi moterys, nes jokia moteris nėra iš tikrųjų bejėgė.

Žmogaus charakterį galima pažinti tik tada, kai jis tampa savo viršininku.

Tik ligoninėje galima pamatyti, kas yra karas.

Kad visas gyvenimas būtų toks, tartum bičių avilys, pilnas lengviausio pasaulyje spindulių medaus – šviesos be šešėlių, laimės be apgailestavimo, degimo be pelenų.

Reikia niekada neišvykti arba niekada negrįžti, nes sugrįžęs niekada nerandi, ką palikęs, ir imi nesutarti su pačiu savimi.

Kas per garsu? Tai tyla. Tyla, kurioje sudūžtama kaip beorėje erdvėje.

Gyvenimas - liga, o mirtis prasideda nuo pat gimimo. Kiekvienas įkvėpimas ir iškvėpimas, kiekvienas širdies tvinksėjimas jau turi truputį mirties - visa tai mažučiai žingsniai galo link.

Mes juokaujame ne todėl, kad turime humoro, bet esame priversti turėti humoro, nes kitaip pražūtume.

Abejonė - atvirkščioji tikėjimo pusė.

Tik tas, kas nelaimingas, žino, kas yra laimė.

Laimė - visų labiausiai nežinomas ir brangiausias daiktas pasaulyje.

Turiu kovoti su šešėliu, su tuo, kurio negaliu net paliesti, su tuo, kurio čia nėra ir kuris dėl to čia dar daugiau yra. Jis stipresnis už mane, nes jo čia nėra, jis neklystantis, nes jo čia nėra, nes jis šviesesnis, nes jo čia nėra, jis siaubingai pranašesnis dėl savo nebuvimo.

Ne visuomet darai, ką reikia. Net jei ir žinai tai. Tame kartais glūdi gyvenimo žavesys.

Pabaiga gali būti gera tik tada, kai viskas prieš tai esti bloga.

Mūsų pirmykščiai protėviai bijojo perkūno ir žaibo, tigro ir žemės drebėjimo, viduramžių protėviai – kalavijo, plėšikų, epidemijų ir Dievo, o mes drebame prieš paprasčiausius popierėlius – pinigus ir dokumentus.

Moterims nieko nereikia aiškinti, reikia veikti.

Gyvenimas - tai kažkas per daug didinga, kad būtų galima žaisti.

Ar tau kartais nekyla mintis, kad viską, ką pasiimi išeidamas į gyvenimą, pasiimi tam, kad iššvaistytum?

Kvailam gimti ne sarmata. Tik mirti kvailam gėda.

Vasara trumpa ir gyvenimas trumpas, bet kodėl jis toks trumpas? Tik dėl to, jog mes žinome, kad jis trumpas. Ar katės žino, kad gyvenimas trumpas? Ar žino tai paukštis? Drugelis? Jie laiko gyvenimą amžinu. Niekas jiems šito nesakė. Kodėlgi mums pasakė?

Laikas, rodos, sustojo; jis nebebuvo panašus į upę, kuri išplaukia iš tamsos ir dingsta tamsoje, jis pavirto ežeru, kuriame be garso atsimuša gyvenimas.

Baisiausias dalykas yra laikas. Laikas. Akimirka, kurią mes gyvename ir kurios vis dėlto niekad neturime.

Kuklumas ir pareigingumas susilaukia atpildo tiktai romanuose. Gyvenime tokie žmonės išnaudojami, o paskui nubloškiami į šalį.

Kodėl mes taikos metu pribaigiame nesveiką šunį ir nepasigailime dejuojančio žmogaus? O per niekam nereikalingus karus žudome milijonus.

Tik neprarask laisvės! Ji brangesnė už meilę. Bet tai paprastai žmonės pamato per vėlai.

Gyvenimas yra kai kas daugiau negu sentimentalūs palyginimai.

Tas neprotingas išdidumas iš anų laikų, donkichotiškumas; tačiau kas mums daugiau lieka? Žydintys figmedžiai mėnesienos naktimis. Senekos ir Sokrato filosofija, Šumano koncertas violončelei ir sugebėjimas numatyti praradimą.

Laikas - tai lėta mirtis.

Ne visada darai tai kas reikia. Net jei žinai tai. Tame retkarčiais ir glūdi gyvenimo žavesys.