Mintys: Fiodoras Dostojevskis

Koks gražus būtų gyvenimas, kai padarai ką nors gera ir teisinga.

Koks gražus būna gyvenimas, jei padarai ką nors gera ir teisinga.

Ir širdis, ir tas pats kūnas, ir kraujas, kuris tebegali ir mylėti, ir kentėti, ir gailėtis, ir atmintis, o tai vis dėlto gyvenimas.

Visi esame kalti dėl visko, už visus ir prieš visus, ir aš daugiau negu kiti.

Nepripažįsta žmonių giminė savo pranašų ir juos muša, bet myli žmonės savo kankinius ir gerbia, kuriuos nukankino.

Visa tikrovė nesibaigia tuo, kas gyvena, nes didžiulė jos dalis slypi joje kaip dar nepaslėptas, nepasakytas žodis.

Kvailys, pripažinęs, kad yra kvailys, jau nebe kvailys.

Aš be galo mėgstu realizmą mene – realizmą, kuris, taip sakant, pakyla iki fantastikos... Kas gali būti fantastiškiau, negu tikrovė? Tai, kas žmonių daugumai fantastiška ir nepaprasta – man tėra pati tikrovės esmė...

Nužudymas pagal nuosprendį yra nepalyginti baisesnis negu galvažudikiškas nužudymas.

Maža to, jeigu kas man įrodytų, jog tiesa ne Kristuje, norėčiau geriau pasilikti su Kristumi negu su tiesa.

Žmogus yra paslaptis. Ją reikia įspėti, ir jeigu ją narpliosi visą gyvenimą, tai nesakyk, kad veltui praleidai laiką. Aš spėju tą paslaptį, nes noriu būti žmogumi.

Visi žmonės geri. Tik jie patys to dar nežino.

Būti minutę ar valandą didvyriu yra daug lengviau, negu tyliame heroizme leisti dieną iš dienos. Tik prisiminkime tą pilką kasdienybę, darbą, už kurį niekas nepagirs - didvyriškumą, kurio niekas nepastebės, kuriuo niekas nesidomės. Kas tą kasdienybę pakelia ir vis tiek išlieka žmogumi, tas tikrai yra didvyris.

Vien meilės maža, ji turi pasireikšti darbais.