Mintys: Frydrichas Nyčė

Tačiau blogiausia - mintys menkos. Iš ties verčiau negeras darbas negu galvos menkystė.

Kai labai protingi žmonės sutrinka, jais pradedama nepasitikėti.

Daugiau juk proto tavo kūne nei tavo išminty geriausioj.

Mūsų įžvalgiausios mintys turi - ir privalo! - nuskambėti kaip kvailystės, o tam tikromis aplinkybėmis ir kaip nusikaltimai, kai jos draudžiamu būdu pasiekia ausis tų, kurie nėra gimę jas išgirsti.

Verčiau jau nežinoti nieko, nei daug perpus žinoti.

Kartais netgi kvailiojimas yra nelaimingumo ir pernelyg tikro žinojimo kaukė.

Lai diena bus mums pražuvus, kuomet nė karto nesušokta! Ir lai klaidinga bus mums kiekviena teisybė, kuri nė vieno juoko nepatyrė!

Didžiai liūdintys žmonės išsiduoda, kai būna laimingi: jie čiumpa laimę taip, tarsi iš pavydo norėtų ją nuslėgti ir pasmaugti, - ak, jie pernelyg gerai žino, kad ji pabėgs nuo jų!

Truputis - štai tas pagrindas didžiausios laimės.

Tebijo vyras moters, kada ji myli: tuomet jai bet kokios aukos negaila, ir visa kita jai vertės neturi.

Moteriai norisi tikėti, kad meilė viską gali, - tai jos tikrasis tikėjimas.

Jei moteris turi vyriškų dorybių, nuo jos reikia bėgti. O jeigu ji neturi jokių vyriškų dorybių, tada ji pati pabėga.

Suvilioti artimą gerai nuomonei apie save ir po to visa širdimi patikėti ta artimo nuomone - kas gali prilygti moteriai šiame mene?

Mokslas pažeidžia visų tikrų moterų gėdos jausmą. Jos jaučiasi, tarsi tuo būtų norima pažvelgti joms po oda - dar blogiau! Po rūbais ir papuošalais.

Ten, kur meilė arba neapykanta nevaidina jokio vaidmens, moteris vaidina vidutiniškai.

Moterų asmeninės tuštybės gelmėse slypi dar ir beasmenė panieka - panieka "moteriai".

Moteris išmoksta neapkęsti tiek, kiek ji praranda mokėjimą žavėti.

Iki šiol vyrams moterys buvo tarsi paukščiai, pasiklydę dangaus aukštybėse ir per klaidą nutūpę jiems ant delno: jie laikė jas subtiliomis, pažeidžiamomis, laukinėmis, įstabiomis, saldžiomis ir dvasingomis būtybėmis, - bet taip pat ir kažkuo, ką reikia uždaryti į narvelį, kad neišskristų.

Ar yra kada nors buvę, kad moteris pripažintų kitos moters protą esant gilų, o širdį - teisgingą?

Moteris laikoma gilia - kodėl? Kadangi negali apčiuopti jos pagrindo. Moteris nėra net lėkšta.

Nuo pat pradžios moteriai nėra nieko svetimesnio, nemalonesnio, priešiškesnio kaip tiesa, - jos didysis menas yra melas, jos didžiausias rūpestis - iliuzija ir grožis.

O moters meilėj slypi ir neteisybė, ir aklumas viskam, ko ji nemyli. Ir netgi sąmoningoj meilėj josios ir užpuolimų, ir žaibų, taip pat nakties šalia šviesos dar esti.

Kitų tuštybė mums yra atgrasi tik tada, kai ji kertasi su mūsų tuštybe.

Galų gale žmogus myli tik savo troškimus, o ne savo troškimų objektą.

Kas save niekina, tas vis tiek gerbia save kaip niekintoją.

Tą aš padariau... Sako mano atmintis. To aš negaliu būti padaręs! - sako mano išdidumas ir lieka nepermaldaujamas. Galiausia - mano atmintis pasiduoda.

Kas žino dėl ko, tas gali išgyventi bet ką.

Daug apie save kalbėti - tai vienas iš galimų būdų pasislėpti.

Jeigu ilgai žiūri į bedugnę, tai bedugnė ima žiūrėti į tave.

Įsitikinimas - iš esmės didesnis šviesos priešas nei melas.