Mintys: John O’Donohue

Kūnas - tai tave priglaudę namai.

Esame žemėje laikini svečiai. Didžiausią gyvenimo dalį praleidžiame besiaiškindami savo apsilankymo tikslą ir prasmę. Mūsų laikas čia pasibaigs tamsaus neatšaukiamo svečio, vardu mirtis, glėbyje. O dabar mes gyvename savo troškimais, palikydami ryšį su pasaulėliu, kurį vadiname kaiminyste.

Gėda - tai jėga, kurios tikslas - sutraukyti visus žmogaus ryšius.

Vargu ar yra gyvenimas, kurio niekada neaptemdo kaltė.

Nesvarbu, koks kietas, išmanantis, savimi pasitikintis ar gerbiamas būtum. Nesvarbu, ką pats apie save manai ir ką apie tave galvoja kiti - viena, ko labai trokšti, yra meilė. Nesvarbu, kur esame, ką veikiame ar kur keliaujame - mums visiems reikia meilės.

Galima susirasti sau vidinę erdvę net traukinio spūstyje. Mintis gali nunešti ten, kur tavęs nepasieks joks elektroninis paštas.

Aš sakydavau žmonėms: ieškokite savyje tylos ir susikaupkite. Kiekvienas turime savo oazę, kur niekas prie mūsų neprikibs. Ragindavau tuos, kurie ištisas savaites negalėdavo matyti nei žolelės, nei lopinėlio dangaus, porą kartų per dieną užsidaryti savo vidinėje erdvėje.

Kiekvienas iš mūsų neišvengiamai norime sužinoti, kas esame iš tikrųjų.

Žmogus nėra sala, atskirta nuo visų; kiekvienas žmogus yra kontinento lopinėlis, pagrindo dalis; jei jūra nuplautų grumstą, Europa taptų mažesnė, lygiai taip pat, kaip sumažėtų iškyšulys, tavo draugų ratas; bet kurio žmogaus mirtis sumažina mane, nes aš esu įtrauktas į žmoniją.

Meilė stebuklinga todėl, kad ji neša mus pasroviui tuo, kas gyva; ji išlaiko mus pasirengusius sekti paskui šį žmogų visais jo gyvenimo atvejais.