Mintys: Jurga Ivanauskaitė

Mes nuolat naudojamės kitais žmonėmis, net ir meilė yra savotiška vergija, juk vienas myli, o kitas leidžiasi būti mylimas.

Gyvenkime taip, kad nebūtume kamuoliu paspirti gimimo akimirką ir visą likusį gyvenimą riedantys į mirties vartus.

Savižudybė – amžinas atsakymas į laikiną klausimą.

Negaliu pakęst melo, jau vien dėl to, kad pats dažnai užsiimu šiuo dvasiniu onanizmu.

Nuodėmė pasakot apie save, nes tai mėgavimasis kančia. Nuodėmė klausytis svetimos kančios.

Išmokykite mane nereikalauti to, kas neįmanoma ir nesielvartauti dėl to, kas nepataisoma.

Keletą pastarųjų metų, paklausta, ko labiausiai noriu, atsakydavau – Gilaus tikėjimo. Aš jo ieškojau visur: Paberžėje, Himalajuose, Šventraščiuose, dvasinėse praktikose, žūtbūtinėse pastangose nušvisti ir aklame, bet labai žmogiškame įtūžyje, kad tai nepavyksta.

Ir nėra ko turėt vilties, kad kas nors keisis.<...> Nes kai neturi vilties, gali nusispjaut į daugybę dalykų, kurių ilgies kaip paskutinis durnius.

Su visa banda neįžengsi pro dangaus vartus.

Atvirumas ne suartina žmones, o juos skiria, tolina vieną nuo kito. Juk būdamas atviras, žmogus kaip į tunelį eina gilyn į save: tolsta, tolsta, tolsta nuo to, kuriam atsiveria, to, kuris bijo arba nenori, arba nesupranta leistis iš paskos.

Sužinot viską apie kitą žmogų - beprotiškas, pamišėliškas noras. Juk žmogus - visada visiems ir visur kitoks. Žmogus, kaip upė - teka, srūva, kinta...

Apie kitą žmogų neįmanoma papasakot todėl, kad svetimą gyvenimą kiekvienas mato savo spalva.

Aistra - ne vien tik fizinis geismas, juo labiau - ne gašlumas. Tai aistra gyvenimui, pasauliui. Aistra aprėpti neaprėpiama, patirti, kas užauginta, aistra tokio pat aistringo atsako iš aplinkos.