Mintys: Justinas Marcinkevičius

Kuklumas, kuklumas ir dar kartą kuklumas. Tai bruožas, rodantis didelę vidinę žmogaus kultūrą, inteligentiškumą, talentą ir, žinoma pagarbą kitiems. Dažniausiai šito stinga vidutinybei.

Kai atgal pažiūriu, tai ir nedidelis džiaugsmas atrodo tartum stebuklas, kuriuo tikėti imu. Gal ir visas gyvenimas - vienintelis, vienas didžiausias mano stebuklas, nepaprastas paprastumu.

Mano ginklai nukreipti į pagrindinį priešą - į gyvulišką, vartotojišką ir, deja, kol kas visagalį principą: „Gyvenimas - malonumas“. Aš tvirtinu, kad tikras, vertas žmogaus malonumas yra suprasta ir sąmoningai atlikta pareiga.

Atrandam, norim, trokštam, siekiam savo laiką ir save pralenkti, einame ne milimetrais - sieksniais, tartum karštą plieną lankstom lemtį.

Kada nors knygos atėjimas pas žmogų bus prilygintas dieviškosios ugnies pagrobimui - nes kuo gi mes ginamės nuo tamsos ir smurto žvėrių, jei ne knyga, kuo sušildom sugrubusią sielą, kieno, jei ne knygos šviesa mus vedė ir veda pasaulio ir pačių širdies labirintais.

Poezija siekia išlupti daiktą iš žmogaus krūtinės ir jo vietoje vėl įstatyti širdį.

Neliks duonos su druska – liks tėvynė.

Kraštas, kurį iš savo protėvių paveldėjom, yra mūsų. Vadinam jį Lietuva ir norim, kad šis žodis iš pasaulio kalbos, iš jo žemėlapių neišnyktų. Rašom ir tariam jį kartu su kitais nemažiau vertais, garbintais tautų ir valstybių vardais, norim, kad su pagarba mus ištartų.

Matyt, yra „kolektyvinė pasąmonė“, kitaip kuo paaiškinsi masinės psichozės reiškinius?

Ką tai reiškia „gyvenimo prasmė“? Jos nėra atskirai nuo manęs ir nuo visuomenės, kurioje gyvenu. Vadinasi, tiktai išreikšdamas save vienu ar kitu darbu, priimtinu, naudingu, reikalingu visuomenei, aš deklaruoju savo individualų gyvenimo prasmės suvokimą.

Visada žemėje per mažai gerų žodžių - meilės, tiesos ir dėkingumo žodžių. Mes dažnai taip ir išsiskiriame, nepasakę jų vienas kitam, nusinešame, užgniaužę juos savo širdyse. Praeiname abejingi pro medį, paukštį, pro žydintį rugį ir pro kenčiantį žmogų, tarytum ne vienos žemės broliai, ne vienos saulės vaikai būtumėm.

Visa ko pradžia, man atrodo, yra ten, toli vaikystėje, kur žmogus pirmą kartą supranta, kad pasaulyje jis gyvena ne vienas, kad jo rankos ir širdis privalo ką nors pridengti nuo skausmo, prievartos, melo, kad jis privalo būti žmogumi. Tai aukščiausia ir sunkiausia pareiga.