Mintys: Paulo Coelho

Pabaigoje būtinai viskas turi būti gerai. Jei kas nors blogai, vadinasi, tai dar ne pabaiga.

Pačius svarbiausius savo gyvenimo žodžius mes ištariame tylėdami.

Pasiklysti yra geriausias būdas aptikti kažką įdomaus.

Gyvenime yra visada laukiamas tos valandos, kai ateitis priklausys tik nuo tavo ryžtingų veiksmų.

Ten, ku esame laukiami, mes atsirandame laiku.

Priėję pabaigą, žmonės juokiasi iš baimių, kurios kankino juos pačioje pradžioje.

Kartais reikia apkeliauti visą pasaulį, kad suprastum, jog lobis užkastas prie tavo paties namų.

Jei sugebi matyti grožį, tai tik dėl to, kad turi grožio savo viduje. Nes pasaulis prilygsta veidrodžiui, kuriame kiekvienas regi savo atvaizdą.

Jeigu tu pakankamai stiprus, nesigėdyk apsimesti silpnu.

Pati tamsiausia valanda yra prieš aušrą.

Gakimybės tam ir duodamos, kad jomis pasinaudotum.

Mes nematome didelių lobių, esančių prieš akis. O žinai kodėl? Todėl, kad žmonės netiki lobiais.

Vis dėlto gyvenime yra dalykų, kurie, kad ir iš kokios pusės į juos žvelgtume, visada lieka tokie pats ir visiems svarbūs. Pavyzdžiui, meilė.

Imk tai, ką duoda tau gyvenimas, ir stenkis iki dugno išgerti kiekvieną taurę, kuri tau bus pasiūlyta. Privalai paragauti visų vynų: vienų - po gurkšnelį, kitų - po visą butelį. Gerą vyną pažinsi tik tada, jei būsi paragavusi kartaus.

Blogis - ne tai, kas patenka žmogaus burnon. Blogis - tai, kas iš jos išeina.

Visa yra vienis.

Blogiau nei vaikčioti vienam ir nelamingam yra turėti šalia žmogų ir versti jį jaustis visiškai nereikalingu mūsų gyvenime.

Vieną akimirką tu neturi nieko, kitą turi daugiau, nei gali susidoroti.

Menka mano gyvenimo patirtis moko, kad viskas yra iliuzija - tiek materialūs, tiek dvasiniai dalykai. Kas jau yra praradęs tai, ką manė tikrai turįs, pradeda suvokti, kad jam nepriklauso niekas. O jeigu man nepriklauso niekas, kam eikvoti laiką sukant galvą dėl to, kad ne mano: verčiau gyventi taip, tarsi šiandien pirmoji (arba paskutinė) gyvenimo diena.

Mes visi girdėjome sakant: “Mes neturime kalbėti apie gerus dalykus, kurie mums atsitiko, nes kitų pavydas sugriaus mūsų laimę”. “Nieko panašaus. Tie, kurie yra laimėtojai, išdidžiai kalba apie stebuklus savo gyvenime.

Kai visos dienos tokios panašios, vadinasi, žmonės nebepastebi tų gerų dalykų, kurie įvyksta jų gyvenime, saulei keliaujant dangumi iš rytų į vakarus.

Kiekvienas tariasi tiksliai žinąs, kaip turėtų gyventi kitas, tik nė vienas niekad nežino, kaip turėtų gyventi jis pats.

Žmonės apie grįžimą svajoja labiau nei apie išvykimą.

Jei Dievas yra, nors tuo aš tikrai netikiu, Jis supranta, kad žmonių suvokimas ribotas. Tai Jis sukūrė tą maišatį, kur viešpatauja skurdas, neteisybė, godumas, vienatvė.

Galimybė įgyvendinti svajonę - štai kas gyvenimą daro įdomų.

O žmonių širdys tokios. Jos bijosi įgyvendinti didžiausias savo svajones, nes mano, kad nėra jų vertos arba kad nesugebės jų realizuoti.

Čia yra visokių žmonių, ir kiekvieno širdyje vis kitas dievas. Mano vienintelis dievas yra Alachas, ir aš prisiekiu Alachu, jog darysiu viską, ką galėsiu ir kaip tik galėsiu, kad dar sykį įveikčiau dykumą. Tačiau aš noriu, kad kiekvienas iš jūsų taip pat nuoširdžiai prisiektų savo tikimu Dievu, kad manęs klausys bet kuriomis aplinkybėmis. Dykumoje nepaklusnumas tolygus mirčiai.

Jei tu pradėsi dalinti tai, ko dar neturi, prarasi norą siekti.

Išdavystė – tai nelauktas smūgis.

Būti su vyru, žinant, kad jis tave išsirinko, nors galėjo turėti bet kurią kitą, glosto savimeilę.