Mintys: Ričardas Oldingtonas

Mes turime atiduoti save kitiems, jei norime ką nors gauti iš jų.

Kiekvieną kartą tariasi esanti visai kitokia, negu ankstyvesnioji, bet pagaliau pasirodo, kad ji lygiai tokia pati. Žiūrėdamas į savo gyvenimą dabar matau dažnai klydęs. Taip ir tau bus, kai sulauksi mano metų. Tačiau vis tiek – gyvenk ir klysk. Tai ir yra gyvenimas.

Jau tada jis suprato, kad esminiais ir pačiais svarbiausiais savo išgyvenimais negalima dalintis su kitais, nepasidarius sau žalos.

Geriau jau sunkus, bet ne beprasmiškas gyvenimas.

Iš kur žmogus gali žinoti, kas jis? Juk visi nešiojamės savyje kitą, nepažįstamą save, kuris nelauktai mus apstulbina, priversdamas daryti tai, ko nenorime.

Mes – žmonės. Mes kuriame dievus ir grumiamės su jais, o jie laimina mus.

Mes galime visiems būti malonūs, bet negalime visų mylėti. Meilė yra intymiausias, asmeniškiausias jausmas. Ji kaip gėlė, kurią iš karto galime padovanoti tik vienam žmogui.

Tik kas kartą buvo meilužiai negali būti draugai - jiems belieka būti arba meilužiais, arba priešais.