Mefistofelio farsas
Kas gi kitas, jei ne Mefistofelis, tas amžinas pašaipūnas, būtų galėjęs iškrėsti tokį klaikų farsą?
Net šventose giesmėse tariausi girdįs jo pilną patyčių juoką ir, teatleidžia man Dievas, pats vos nepradėjau juoktis, kai tavo karstą nuleido į šią duobę. Bet ar tau ne vis tiek, kieno šis kapas? Juk tu negali perskaityti vardo marmuriniame kryžiuje – ar tau ne vis tiek, kieno tai vardas? Tu negirdi gyvųjų balsų viršum savo galvos, ir negi tau ne vis tiek, kuria kalba jie šneka? Tu ilsiesi ne tarp svetimų, o tarp brolių. <…> Kur bemiegotumėt amžinu miegu, visur laukia tas pats likimas – visi jūs būsite užmiršti ir visi pavirsite dulkėmis. Toks jau gyvenimo dėsnis.
