Mintys: Axel Munthe

Juk mirštame tik mes, žmonės.

Mes žinome, kad mirsime – tiesą pasakius, vien tą ir težinome apie savo ateitį. Visa kita yra tik spėliojimai, kurie dažniausiai nepasitvirtina...

Laimę galime rasti tik patys savyje, nesitikėkite jos sulaukti iš kitų – laimės taip mažai, jog retas gali ja dalytis.

Neatiduodamas žmogui savęs, neduodi jam nieko.

Nė pats velnias nieko negali padaryti žmogui, kol šis dar sugeba juoktis.

Gyvenimas tebėra toks kaip visuomet: nejautrus įvykiams, abejingas žmonių džiaugsmams ir sielvartui, nebylus ir mįslingas it sfinksas.

Galiausiai apsipratau su savo likimu, aš per senas kovoti su dievais.

Dievai visas gėrybes parduoda tikrąja kaina, yra pasakęs vienas senovės poetas. Jis būtų galėjęs pridurti, kad pačias verčiausias jie parduoda pigiausiai.

Akys neklysta, kol pasikliaujama savo paties, o ne kitų akimis.

Pasaulis, kuriame gyvenome vakar, – ne tas pasaulis, kuriame gyvename šiandien, jis, kaip ir mes patys, nepermaldaujamai skrieja per begalybę pasitikti savo likimo.

Romanistai, atkakliai vedantys savo skaitytojus į lūšnas, retai aplanko jas patys. Ligų ir Mirties specialistus retai teprikalbinsi nueiti į ligoninę, kur jie ką tik numarino savo herojų.

Mirtis – Gyvybės teikėja, Gyvybės naikintoja, pradžia ir galas.

Man vis tiek – ar praeitis, ar ateitis. Aš žinau viską.

Kas gi kitas, jei ne Mefistofelis, tas amžinas pašaipūnas, būtų galėjęs iškrėsti tokį klaikų farsą?

Tikriausiai kur kas ramiau sėdėti krėsle ir rašyti romantinius apsakymus, negu visą gyvenimą rinkti jiems medžiagą, lengviau aprašinėti ligas ir Mirtį, negu kovoti su jomis, ir maloniau kurti šiurpias intrigas, negu patirti jas pačiam savo kailiu.

Tikriausiai nelengva būti velniu tam, kurs gimė sparnuotas.

Akmeninis monumentas pavirs išniekintu kapu, jei palikuonys prakeiks tą, kuriam jis pastatytas.

Žmogus negaletų pakelti gyvenimo, jei žinotų savo mirties valandą.

Mirtis ne tokia žiauri kaip mes.

Nėra atostogų žmonių kančioms ligonių patalose, nėra jų ir mirčiai.