Kiekviena legenda

Istorijos yra geriausias mūsų protėvių palikimas mums.

Istorijos žmonėms parduoda geresnę ateitį.

Jei norite sužinoti ar jūsų istorija atrakina žmonių širdis, turite ją papasakoti.

Mūsų istorijos turi kalbėti ne apie tai, ką mes darome, o apie tai, kokias klientų problemas sprendžiame.

Parduodančios istorijos duris pas klientus atveria iš vidaus.

Istorijos padeda žmonėms lengviau (į)veikti pokyčius.

Pasakojant istoriją svarbiausia yra išlikti savimi.

Jeigu jūs nekuriate istorijų apie save, jūs tampate kitų istorijų dalimi.

Geriausios istorijos yra tos istorijos, kurias žmonės pasakoja kitiems žmonėms.

Geriausioms istorijoms papildomų efektų nereikia.

Tavo vardas reikalingas tave prisiminti.

Kiekvienas žmogus tai pasaulis. Po kiekvienu akmeniu guli pasaulio istorija.

Tie, kas negali atsiminti praeities yra pasmerkti pakartoti tai.

Turiu kovoti su šešėliu, su tuo, kurio negaliu net paliesti, su tuo, kurio čia nėra ir kuris dėl to čia dar daugiau yra. Jis stipresnis už mane, nes jo čia nėra, jis neklystantis, nes jo čia nėra, nes jis šviesesnis, nes jo čia nėra, jis siaubingai pranašesnis dėl savo nebuvimo.

Iš tikrųjų istorija yra niekas kitas kaip tik nusikaltimų ir nelaimių sąrašas.

Istorija – nuolatine pjesė, kurią vaidina vis nauji aktoriai.

Istorija yra mokslas apie dalykus, kurie yra ne pakartoti.

Kiekvienas amžius turi savo malonumų, savo galvą ir savo įpročių.

Baroko susmukimas į baraką - šis istorinis procesas vaizdžiai apibrėžia vokiečių kultūros raidą Hitlerio papėdėje.

Jeigu reikėtų parašyti reikšmingą žmonijos minties istoriją, tai ji turėtų būti atsikartojančių atgailų ir bejėgiškų pastangų istorija.

Istorija - mūsų darbų lobynas, praeities liudytoja, pavyzdys ir pamokymas dabarčiai, įspėjimas ateičiai.

Didžiausios istorijos tragedijos yra ne tada, kai geras susiduria su blogu, o tada, kai du geri susipeša tarpusavyje.

Istorijos motto: tas pats, bet kitaip.

Kūnas - tai tave priglaudę namai.

Jis stovėjo ir pakėlęs snukį žiūrėjo į žmones. Į žmones, bandžiusius pažinti save nuo tos akimirkos, kada pradėjo mąstyti, bet taip ir neradusius atsakymo į tokį paprastą klausimą: kodėl beveik visada blogis nugalį gėrį?

Kiekviena karta save įsivaizduoja protingesne už praėjusią ir išmintingesne už ateinančią.

Istorija mus moko, kad praėjusiais amžiais fizinė prievarta, slopinusi laisvus minties ieškojimus, buvo pagrindinė prietarų ir paklydimų atrama.

Didžiausi pasaulio įvykiai nedaromi, o jie atsiranda.

Tai įvyks anksčiau, negu eikliosios nimfos persekiotojas, greitai skriedamas įprastu keliu, dusyk aplankys žvaigždynus.

Galbūt kada nors vadinamiesiems viduramžiams priskirs ir mūsų laikus.