Tėvų ir vaikų santykiai

Mūsų šeima yra mūsų istorijų lopšys.

Mokyklos draugai geresni auklėtojai negu tėvai, nes jie negailestingesni.

Jūsų vaikai nėra jūsų. Jie - savęs išsiilgusio gyvenimo sūnūs ir dukros. Jie atėjo per jus, bet ne iš jūsų. Ir nors jie su jumis, jie jums nepriklauso.

Namų židinys turi būti ne gyvenamoji vieta, o vieta, į kurią mes visada sugrįžtame.

Kiekvienas šeimos tėvas turi būti šeimininku savo, o ne kaimyno namuose.

Šeima – vienas iš gamtos šedevrų.

Nedėkingiausia tėvo padėtis šeimoje – kai esi visiems aprūpintojas, ir visų priešas.

Joks žmogus negali žinoti kas yra gyvenimas, kas yra pasaulis, kol jis neturi vaiko ir jį myli. Ir tuomet visa visata pasikeičia, ir niekas nebeatrodys tiksliai taip kaip atrodė anksčiau.

Pasirūpinti normalia šeimos reikalų eiga dažnai ne lengviau negu valdyti provinciją.

Kiekviena struktūros ląstelė, taip pat šeima, stengiasi sutvarkyti vaikų elgesį, juos kontroliuoti. Iš dalies tai tikrai būtina. Tik nereikia mėginti paversti vaiką atributu savo žaidime, kurio svarbiausia taisyklė skamba šitaip: „Tu darysi taip, kaip aš noriu.“

Šeima yra lyg tvirtovė: visada turi silpnų vietų.

Šeima yra tavo privatumas ir tavo siena, tavo ramstis ir niekam nereikia žinoti apie tavo ramstį.

Šeima atstoja viską. Vedant, verta pagalvoti, kas svarbiau: viskas ar šeima.

Šeima – tai visuomenės kristalas.

Santuoka – ne rojus ir ne pragaras, tai tiesiog skaistykla.

Tikrasis auklėjimas - nė tiek taisyklės, kiek pratybos.

Kiekviena šeima turėtų gyventi lyg firma, kuri metų gale privalo turėti pelną.