Sąžinės graužimo nejutimas

Kažkodėl nesiseka žmonėms, studijuojantiems išmintį, visuose jų darbuose, o ypač su vaikais, tarytum pati įžvalgioji gamta rūpintųsi, kad išminties liga žmonėse per daug nepaplistų.

Civilizacija tol nepasieks tobulumo, kol paskutinis akmuo iš paskutinės bažnyčios neužvirs ant paskutinio kunigo.

Ypač, kai mes žaidžiame namie, mums reikia geros atmosferos už nugaros.

Į tokius pareiškimus, kaip – „koks geras šiandien oras“, „ale lyja ir lyja“, „na, ir vėjas naktį pūtė“ – geriausia atsakyti: „Ką jūs sakot!“ Pašnekovui tai gali būti malonu.

Ankstesnės kartos mums paliko ne tiek parengtus atsakymus į klausimus, kiek pačius klausimus.

Tam, kuris stovi aukštai ir yra visų matomas, nepritinka ūmūs judesiai.

Vienintelio dalyko, kurio mes negalime kontroliuoti yra mūsų sirgaliai.

Daugelio žmonių dėkingumas tėra tik slaptas troškimas gauti daugiau naudos.

Kas slypi praeityje ir ateityje, vieni niekai, palyginti su tuo, kas slypi mumyse.

Viską mirtingiesiems kuria žmogaus rūpestis ir darbas.

Žmonija – štai kur mirtingo žmogaus nemirtingumas.

Neturtingas giminaitis – visada tolimas giminaitis.

Dabartinis mūsų skurdas skaidrus kaip stiklas ir nematomas kaip oras. Mūsų skurdas – tai kilometrinės eilės, nuolatinis stumdymasis alkūnėmis.

Tikėjimas savo liaudies ateitimi yra viena iš paramos ateičiai sąlygų.

Bendruomenė, kurioje nėra šventimo, virsta efektyvių darbuotojų grupe. Ji tampa institucija. Tai jau nebe bendruomenė. O kai tvyro pasitikėjimas, natūraliai norisi atsiverti vienas kitam, gera būti kartu ir švęsti kasdienybę.

Turiu svajonę, kad vieną dieną ši tauta pakils ir pradės gyventi savarankiškai.

Paprasčiausias būdas tapti kvailiu – remtis sistema.

Egoizmas visada buvo visuomenės rykšte, ir kuo daugiau jo buvo, tuo blogiau visuomenei.

Žmonių giminėje siautėja kažkokia baisi epidemija. Toji liga – visuotinė priklausomybė nuo daiktų. Žmonių giminė išsigelbės ir pasveiks tik pradėjusi stebėtis.

Azija neketina būti civilizuota po Vakarų sparnu. Yra per daug Azijos, ir ji yra per sena.

Kiekvienas visuomenės sluoksnis savaip įdomus, ir dailininkas gali vienodai susidomėjęs vaizduoti karalienės manieras ir siuvėjos įpročius.

Išnaudojimas nėra kokios nors sugadintos, netobulos ar primityvios visuomenės ypatybė: jis yra esminė gyvybės savybė kaip pagrindinė organinė funkcija, jis yra realios galios valios padarinys, galios valios, kuri ir yra gyvenimo valia.

Žmonių nelaimė ta, kad nori būti kitų mokytojais.

Kadangi mes kylame į socialines kopėčias, piktumas dėvi storesnę kaukę.

Įstatymas turi būti trumpas, kad jį lengvai galėtų įsiminti ir mažai išmanantys žmonės.

Amerikos žmonės pavargo nuo melagių ir žmonių, kurie pretenduoja būti kažkuo, kuo jie nėra.

Mūsų dorovinių pareigų daug daugiau, negu nurodo įstatymai.

Aš manau, kad nacionalinis suverenitetas sumažės atsirandant visuotinei tarpusavio priklausomybę.

Respublika labiausiai priartina žmones prie lygybės.

Įšaiškėjo tai, apie ką nuolat galvoju – apie valstybę: paprasčiausiai geras ir protingas žmogus negali būti valstybės nariu (piliečiu)“?