Vienatvėje – ramybė ir gyvenimo balansas

Sėdžiu namie ant plačios palangės ir žvelgiu į šaltą naktį. Ant kojų – kompiuteris ir atidarytas „wordo“ failas, tačiau vis dar tuščias kaip ir mano namai. Jau kurį laiką juose tylu mano pačios pasirinkimu. Ne, aš dėl to nesiskundžiu, o kaip tik po truputį pradedu tai mėgti. Ir kaskart, sėdėdama ant palangės, susimąstau, kas iš tiesų yra vienatvė.

Filmuose, dainose ir knygose pasakojama, kad tai – sunki dalia, kurios niekam nelinkėtum. Kad ir Sam Smith dainoje ,,To Die For“ sakomi žodžiai, apie nenorą būti vienam ir norą turėti priežastį arba žmogų, dėl kurio galėtum mirti.

Taip, tai kiek dramatiška, bet esmė ta pati – norėjimas nebūti vienišu. Bet ar iš tiesų taip blogai būti vienam? Ar tai kančia? Manau, jog atsakymas priklauso nuo to, iš kurios pusės mes pažiūrėsime į šį klausimą.

Aš pati šiuo metu mokausi būti viena. Taip, mokausi, nes iki šiol to nemokėjau ir dabar suvokiu, kiek daug savęs praradau dėl šios priežasties. Pagaliau supratau, kad nemokėdama būti su savimi, nemokėsiu būti ir su kitu žmogumi. Aš neturiu tokio tikslo kaip toje dainoje, turėti kažką, dėl ko galėčiau mirti. Dėl vienas kito reikia gyventi, o netrokšti numirti.

Apie vienatvės pradžią: geriausi atsakymai gimsta liūdint

Vienatvės pradžia po iširusių santykių – nelengva. Atrodo, jog viskas nauja: išėjimai į viešumą, sprendimų priėmimas priklauso tik nuo vieno žmogaus nuomonės, o svarbiausia – didžiąją laiko dalį leidi nebe su kitu žmogumi, o su savimi.

Prie šio mega derinio dar atsiranda ir savęs kaltinimas, jog nepavyko sukurti tokio gyvenimo, kokio norėjau ir kokį sau buvau nupiešusi. Dabar iš dalies jau suprantu, apie ką rašoma knygose ir dainuojama dainose. Bet čia – tik maža dalis viso ledkalnio.

Neseniai vaikštinėdama miško taku pagalvojau apie savo nuostatas, vertybes, įsitikinimus. Aš jų tiek daug buvau prisikūrusi ir kaskart, kai nebūdavo taip, kaip tikėjausi, pradėdavau save griaužti iš vidaus ir pykti ant savęs, kad nesielgiu taip, kaip buvau nusprendusi.

Nesakau, kad nereikia turėti įsitikinimų ar nuostatų, bet manau, jog visa tai turi būti lankstu. Supratau, kad, jei viena gyvenimo dalis nepasisekė, savo požiūrį galima koreguoti, perkelti į kitą etapą, bet nekentėti, įsikabinus į senus įsitikinimus. Svarbiausia, kad taip besielgiant, nustoji save kaltinti dėl to, kas nepasisekė.

Iš tiesų būnant vienai ateina labai daug minčių. Ne visos jos pozityvios, gražios ir motyvuojančios. Būdama santykiuose aš visada norėjau nuo jų bėgti, nes kas nori išgyventi slogias mintis? Tačiau jas (mintis) išgirdus, atradau daug atsakymų apie save. Gi sakoma, kad geriausi kūriniai atsiranda iš skausmo, taip ir čia – geriausi atsakymai gimsta liūdint.

Vienatvės vidury – ramybė

Savo liūdesyje atradau ir kelią į ramybę. Liūdėdama neraginau savęs greičiau užgesinti šią emociją ir judėti tolyn. Liūdėjau ir iš širdies. Mano vidinis vaikas vis klausdavo, kada praeis, o aš atsargiai atsakydavau, kai ateis laikas, bet jo judėjimo jokiu būdu mes negalime skubinti. Tad neskubėdama vieną dieną pajutau, kad jau esu ramybės stotelėje.

Čia – saugu ir gera. Viskas juda sava vaga, be papildomų problemų. Besisvečiuodama ramybės stotelėje, padariau vieną svarbią išvadą: kad ir kokia atrodo sunki esama situacija, jeigu neturi galimybių jos pakeisti, tai reikia ją tiesiog priimti tokią, kokia ji yra. Priimti ją tiesiogiai, be savęs kaltinimo ir pykčio visatai, nes šios emocijos nieko nepakeis. Svarbu suvokti, kad ne viskas mūsų rankose ir dėl to nereikia eikvoti savo energijos. Bus situacijų, kur turėsiu daug galimybių daryti pokyčius ir savo energiją atiduosiu tada.

Šiame chaose svarbiausia neužmiršti darbo su savimi. Apskritai mes turime visada dirbti ir klausytis savęs, bet sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis – ypatingai. Man buvimas vienai davė galimybę įsiklausyti į save.

Išmokau išgirsti ir suvokti, kas dedasi mano viduje. Jeigu manyje chaosas, aš leidžiu jam vykti, jeigu jaučiu liūdesį, leidžiu jam būti patogiai, kiek jis tik nori, jeigu ateina džiaugsmas, aš su šypsena ir ugnimi akyse jį įsileidžiu.

Meilė sau ir baimių atsikratymas

Galbūt ši mano kelionė neskamba taip džiugiai, kaip norėtųsi, bet ji nėra liūdna. Aš ją matau iš šviesiosios pusės, nes pagaliau, būdama viena, labai daug ko išmokau: priimti kitą tiesą, pakeisti savo mąstymą, nusistovėjusias taisykles, ir svarbiausia – išgirsti, pamilti ir gerbti save.

Išvijau labai daug baimių: nebijau būti su savimi gamtoje, nebijau ilgų vienišų pasivaikščiojimų, nebijau elgtis kitaip, nebijau iš savęs išgirsti apie tiesas, kuriu nenoriu girdėti ir, svarbiausia, nebijau pažinti savęs. Visa tai atsirado buvimo su savimi metu. Džiugu, jeigu įmanoma pabūti su savimi ir esant santykiuose, bet aš visa tai gavau, kai tapau vieniša, bet ne viena.

Vienatvė atneša balanso į gyvenimą

Žinoma, nereikia vienišumo iškelti ant pjedestalo ir šaukti, kad tai yra nepakartojamas jausmas ir dabar visi turi tapti vienišais. Tikrai ne. Mes esame sutverti būti poroje ir džiaugtis partneryste.

Man labai patiko aktoriaus Giedriaus Savicko žodžiai: ,,Kas iš tos vienatvės, jei grįžus iš kelionės neturi su kuo pasidalinti įspūdžiais“. Todėl, tapus vienišais, nereikia savęs gedėti, priešingai – iš vienatvės pasiimkite kuo daugiau naudos ir po to ją pritaikykite santykiuose, kuriuose galite dalintis visais savo gyvenimo įspūdžiais.

O aš kol kas toliau vertinsiu savo vienatvę ir mokysiuos iš jos, neneigdama ir nebėgdama nuo jos. Priimsiu tai kaip galimybę išmokti vis kažko naujo. Nebijosiu kartoti savo mantrų galvoje ir jomis prisikviesti dar daugiau pilnatvės. Kai bus gera, atversiu savo langines šviesai, o kai norėsis tamsos, tiesiog jas užversiu. Jokiu būdu nekaltinsiu vienatvės, nes ji į mūsų gyvenimą atneša balanso, kai jo labai trūksta.