Mintys: Mozi

Meilė abipusė ir abipusė pagarba – tai iš tikro nauda abiem pusėms.

Jei valdovai iš tikro naudos trokšta ir praradimu nori išvengti, turi pasmerkti puolamuosius karus.

Jei svetima šalis būtų vertinama kaip sava, ar būtų mąstoma apie antpuolius?

Jei lenkiesi, kai lenktis galima ir išsitiesi, kai išsitiesti galima, panašus esi į šešėlį. Jei tyli, kai neklausia, ir atsakinėji, kai esi klausiamas, panašus esi į aidą. Tačiau kokia nauda iš šešėlio ir aido?

Jei vargšą turtuoliu pavadinsi, užsirūstins. Tačiau jei teisiu pavadinsi ką nors, tai, kad ir nebuvo teisus, bus patenkintas. Kokia apgavyste!

Dangus visai neskiria vargšo nuo turtingo, kilnaus nuo prastuolio.

Visi šio pasaulio valdovai trokšta, kad jų šalis būtų turtinga, liaudis gausi, o valdžia ir teismai teisingi, tačiau nesupranta, kad valdyti reikia keliant doruosius.

Jei pats valdytis nemoki, kaipgi pajėgsi valdyti šalį?

Išminčius, kuriam pavesta valdyti, privalo pirma sužinoti suirutės priežastį, kad pajėgtų ją įveikti, panašiai kaip gydytojas turi sužinoti ligos priežastį, kad ją nugalėtų.

Kai kvailiai valdo, lengva numatyti suirutės laiką. Kai valdovo valdymas atitinka liaudies troškimus, šalyje viešpatauja tvarka.

Kai valdovas supamas pagyrų ir pataikavimų, o gerų patarimų negauna, salos pavojuje.

Valdyti reikia mokėti.

Nedaug yra valdovų, kurie, nesirūpindami doraisiais ir niekindami mokytojus, pajėgtų išlaikyti valdžią.

Kai išminčius valdo šalį, pajamos padvigubėja, kadangi jis panaikina nereikalingas išlaidas.

Dėstyti kokį nors mokslą nepaisant pavyzdžio – tai tartum aiškinti saulėtekį stovint ant besisukančio žiedžiamojo rato. Šitaip neįįmanoma nustatyti skirtumo tarp to, kas gera ir kas bloga, kas naudinga ir kas žalinga.

Mokyti to, kas naudos neduoda,- tai tik veltui burna aušinti.

Liaudis tvarkos nesilaikys, jei stokos maisto.

Jei žmonės arti nemokėtų, kieno nuopelnai būtų didesni: to, kuris juos arti išmokė, ar to, kuris, arti nemokėdamas, pats šito ėmėsi? Panašiai ir to, kuris teisingumo moko, nuopelnai didesni negu to, kuris tik pats teisingas.

Kai miesto sienos taisomos, daug būna nuvargusių, bet niekas nekrinta išsekęs. Kai mokesčiai renkami pagal paprotį, daugelis praranda didžiules sumas, bet niekas nejaučia širdgėlos.

Ką nors aiškindami, neturime to daryti vien balsui, liežuviui ir lūpoms mankštinti. Stenkimės, kad mūsų žodžiai padėtų šalį, sritį, liaudį valdyti.

Kare už taktika svarbesnė narsa. Už gedulo apeigas svarbesnis liūdesys. Žmogus turi būti išsilavinęs, bet svarbiau, kad pirma tai tinkamu elgesiu įrodytų.

Duoti mažai, už tai daug tikintis, vadinasi, savo dovanomis skatinti vien baimę.