Kai kvailiai valdo

Politika yra mokėjimas pasiekti jėgų pusiausvyrą.

Diktatoriai išlaisvina save, bet pavergia kitus.

Į plaukus rišdavomės tik rudas gumeles. Purvo spalvos, kiaulės mėšlo spalvos, mūsų proto spalvos. Nes mes tikėjome, kad tikrai komunistei neturi rūpėti išvaizda.

Aš nesu dievas, aš tik premjeras.

Tam, kuris stovi aukštai ir yra visų matomas, nepritinka ūmūs judesiai.

Visada geriausia politika pasakytų tiesą, jeigu jūs nesate geras melagis.

Mano tėvas pasakė: „Politika užduoda klausimą: ar tai tikslinga? Tuštybė klausia: ar tai populiaru? Bet sąžinė klausia: ar tai teisinga?“

Valdyti reikia mokėti.

Būčiau pats laimingiausias iš visų mirtingųjų, jeigu galėčiau padaryti taip, kad tie, kurie mums įsakinėja, įgytų kuo daugiau žinių apie jiems leistinas galias, o tie, kurie paklūsta, nejaustų diskomforto dėl to, kad turi paklusti.

Kiekvienai kartai reikia naujos revoliucijos.

Laukiniai, norėdami gauti vaisių, nukerta medį. Tokia despotiškos vyriausybės esmė.

Demokratija yra niekas daugiau, kaip gaujos valdžia, kur penkiasdešimt vienas procentas žmonių gali atimti teises iš likusių 49 procentų.

Nedaug yra valdovų, kurie, nesirūpindami doraisiais ir niekindami mokytojus, pajėgtų išlaikyti valdžią.

Nenaudingi įstatymai silpnina būtinus įstatymus.

Mes negalime tikėtis, kad iš despotizmo į laisvę būsim pernešti pataluose.

Kai išminčius valdo šalį, pajamos padvigubėja, kadangi jis panaikina nereikalingas išlaidas.

Kuo didesnis atstumas tarp valdančiojo ir paklūstančiojo, tuo mažiau reikšmės pirmajam turi kraujas, o prakaitas – antrajam.

Visi šio pasaulio valdovai trokšta, kad jų šalis būtų turtinga, liaudis gausi, o valdžia ir teismai teisingi, tačiau nesupranta, kad valdyti reikia keliant doruosius.

Nieko taip blogai nežinom, kaip to, ką kiekvienas turi žinoti - įstatymų.

Jei pats valdytis nemoki, kaipgi pajėgsi valdyti šalį?

Įstatymas, išleistas neatsižvelgiant į sąlygas, kuriomis gyvena liaudis, nebus veiksmingas.

Išminčius, kuriam pavesta valdyti, privalo pirma sužinoti suirutės priežastį, kad pajėgtų ją įveikti, panašiai kaip gydytojas turi sužinoti ligos priežastį, kad ją nugalėtų.

Bandyti valdyti nepasitelkus įstatymo yra tas pats, kas svajoti apie tai, kad nebūsi alkanas, o maistą atstumti, trokšti nešalti, o drabužius išmesti, norėti eiti į rytus, o iškeliauti į vakarus.

Didis ministras yra tas, kuris tarnauja valdovui, kai gali, o pasitraukia iš tarnybos, kai nemoka susidoroti su pareigomis.

Žmonija turi tik du kelius: arba pažangą, arba degradaciją. Grynasis konservatizmas prieštarauja visatos dėsnių esmei.

Jei šalį norima gerai valdyti, įstatymai turi būti aiškūs.

Doros pakrikimas pražūtingas respublikoms ir naudingas absoliutinėmis monarchijoms bei despotiškai valdžiai.

Visa valdžia taryboms!

Jei šalyje netvarka viešpatauja, tai ne todėl, kad įstatymai suirutę sąlygoja, o dėl to, kad niekas jų nesilaiko.

Gausybė mirties bausmių ne mažiau žemina valstybės galvą, nei gydytoją žemina ligonių mirtingumas.