Šmeižtas panašus į širšę

Štai kodėl kenčiame iki šiol – nes visi nešiojamės gimtąją Ievos nuodėmę. Toji nuodėmė – norėti žinoti daugiau, nei turime žinoti, norėti daugiau, užuot buvus dėkingiems už tai, ką turime, ir daryti tai, ką norime daryti, užuot darę tai, ką privalome.

Nepagarba protėviams yra pirmasis nedorovingumo požymis.

Purvas gali brangakmenį pridengti ir jo nesutepti.

Mes visi galime būti apsėsti. Aš to tikiuosi.

Saldžiausias daiktas gali tapti karčiausias, jeigu tik peržengsi saiką.

Didelis skirtumas - žmogus negali nusidėti ar nenori.

Nekęsti silpnųjų gali tik niūrus, liguistas ir tuščiagarbis žmogus.

Apjuodinti didį žmogų – geriausias būdas mažam žmogeliui prisidėti prie didybės.

Jei vargšą turtuoliu pavadinsi, užsirūstins. Tačiau jei teisiu pavadinsi ką nors, tai, kad ir nebuvo teisus, bus patenkintas. Kokia apgavyste!

Net neapykanta ne taip pavojinga valdovui kaip visuotinė panieka.

Gėda - tai jėga, kurios tikslas - sutraukyti visus žmogaus ryšius.

Niekas neįvaro didesnės depresijos nei išsigimėliai, kurie atsiverčia ir daro gerus darbus taip pat lengvai kaip ir blogus.

Jau savo paties paklydimų ir nuodėmių žinojimas iškelia žmogų.

Vargu ar yra gyvenimas, kurio niekada neaptemdo kaltė.

Blogis, kurį mes padarome, mums atneša mažiau neapykantos ir persekiojimų, negu mūsų dorybės.

Meluojantysis neįvertina savo uždavinio sunkumo: jam dar teks dvidešimt kartų sumeluoti, kad paremtų pirmąjį melą.

Užmiršti savo nuodėmes begėdiška.

Būna situacijų, kai melas – pati švenčiausia pareiga.

Nesąžiningi oratoriai stengiasi blogį pateikti kaip gėrį.

Pavyduolis kalba ne tai, kas yra, o tai, kas galėtų pakenkti.

Mūsų siauromis tamsiomis gatvelėmis šliaužia iš alkio degančiomis akimis skurdas, jam iš paskos seka pažaliavusiu veidu nuodėmė. Vargas pažadina mus iš ryto, o gėda miega kartu su mumis naktį.

Apgaudinėti save - visų blogiausia; mat tada apgaudinėtojas visą laiką būna šalia apgaudinėjamojo.

Nėra jokios kitos nuodėmės, kurią taip lengva širdim ir dažnai darytų šiaip jau dori žmonės, kaip savo valdžios apgaudinėjimas.

Patyrimas toks pat neveiksmingas kaip ir sąžinė. Jis tik įrodo, kad mūsų ateitis bus tokia pat kaip praeitis ir kad nuodėmę, kurią sykį padarėme bjaurėdamiesi, pakartosime daug kartų ir su džiaugsmu.

Niekas taip dažnai neapgaudinėja žmogaus, kaip jis pats.

Priekaištai sau - savotiška prabanga. Kai kaltinam save, jaučiam, kad niekas kitas neturi teisės mūsų apkaltinti. Ne kunigas, o pati išpažintis duoda mums nuodėmių atleidimą.

Tai, ką kiti daro, mes vadiname nuodėme, o ką patys darome – laikome eksperimentu.

Nuodėmė turi daug įrankių, bet melas – tai kotas, kuris tinka kiekvienam iš jų.

Iš visų nuodėmių pati baisiausia yra ta, jog buvai teisus, bet silpnas ir tylėjai prieš neteisingumą.

Galiu atsispirti bet kam, išskyrus pagundai.