Aš žinau per daug

XXI amžius bus religijos amžius arba jo iš viso nebus.

Ramios praeities dogmos neatitinka audringos dabarties.

Nuodugnus religijos tyrinėjimas atvestų prie bedievybės.

Dievas mirė! Dievas mirė viesiems laikams! Ir jį nužudėme – mes! Kaip rasti nusiraminimą – mums, žudikų žudikams!

Kai aš matau vaikus, aš matau Dievo veidą. Štai kodėl aš myliu juos labai. Tai yra tai, ką aš matau.

Gerasis susiranda Žemėje rojų, o piktasis čia iš anksto mėgaujasi savo pragaru.

Žmonės pyksta ant Dievo, nes negali pasiskųsti kam nors aukščiau.

Jei Dievas retkarčiais neįsikištų, žmonės žūtų nuo savo kvailumo.

Dievas be dominavimo, įžvalgumo, ir paskutinių priežasčių, nėra niekas kita, bet likimas ir gamta.

Dievas, suteikęs mums gyvybę, tuo pačiu metu suteikė ir laisvę.

Tai, ką aš galiu padaryti, tu to negali. Ką gali padaryti tu, aš negaliu to. Bet kartu mes galime padaryti dėl Dievo kažką tikrai gražaus.

Yra tik viena religija – Meilės religija. Yra tik viena kasta – žmonijos kasta. Yra tik viena kalba – širdies kalba. Yra tik vienas Dievas, ir Jis yra visur.

Drąsiai kvestionuok net ir Dievo egzistavimą, kadangi jei jis egzistuoja – turi labiau vertinti protingą tikėjimą, nei kilusį iš aklos baimės.

Kad žmogus imtų augti dvasiškai, reikia dviejų dalykų: Dievo malonės ir individuallių pastangų – Sadhanos. Jie kaip du skirtingi magneto poliai + ir – , kurių sąveika būtina. Dievo malonė esti visados, bet individo pastangų dažnai trūksta, o be Sadhanos širdies neišgryninsi.

Be tikėjimo žmogus negali pažinti nei tikrojo gėrio, nei teisingumo.

Žmogus – tai niekingai mažas dydis, kol jis dirba savaime arba pats sau, tačiau kai jis skelbia meilės ir teisingumo įstatymus, jis tampa panašus į Dievą.

Aš manau, kad Dievas, kurdamas žmogų, kažkur pervertino savo sugebėjimus.

Žmonės savo kūnu skiriasi labai mažai, skirtumų beveik nėra. Dvasiniai jų skirtumai – dideli, neišmatuojami.

Kai blogiems žmonėms sekasi, Dievams gėda.

Gryniausiu humaniškumu pasižymi tas nedaugelis kalbų, kurias pasakė Jėzus. Humaniškumas yra tai, ką jis įrodinėjo gyvenime ir patvirtino savo mirtimi.

Jeigu nebūtų tikėjimo, žmonės vėl pavirstų gyvuliais.

Turėtumėme gerbti kito žmogaus religinius įsitikinimus, bet tik tiek, kiek gerbiame jo teoriją apie tai, kokia graži yra jo žmona ir kokie protingi yra jo vaikai.

Dievas negalėjo būti visur, ir todėl jis sukūrė motinas.

Tolerancija - geriausia religija.

Būk savo noro viešpats ir savo proto tarnas.

Misionieriai eina tolyn, kad apkrikštytų laukinius žmones - tarytum laukiniai žmonės visi yra pavojingi.

Jei nebūtų Dievo, reikėtų jį išgalvoti.

Tikėjimas, nors ir labai gilus, niekad nesti pilnutinis. Jį reikia be paliovos kurstyti ar bent jau stengtis negriauti.

Kas jaučiasi sutvertas stebėti, o ne tikėti, tam visi tikintys atrodo pernelyg triukšmingi ir įkyrūs - jis nuo jų ginasi.