Pokalbis apie keliones ir namus su architekte Guoda Bardauskaite

[Pokalbis apie kelionę Šv. Jokūbo keliu. Kelionė į save. Atradimai. Ir pokyčiai.]

– Ar dažnai keliauji?

– Vidutiniškai. Nevadinu savęs keliautoja, nors galbūt aplinkiniams tokia atrodau… Turiu draugų, kurie žymiai daugiau pasaulio išmaišę. Aš aplankiau galbūt 20 šalių – kažkada bandžiau suskaičiuoti. Esu aplankiusi geografiškai tolimų šalių, pavyzdžiui, Kinija, Tailandas… Tačiau, kad ir kaip ten bebūtų, savo tolimiausia kelione laikau Šv. Jokūbo kelią.

– Kuo ši kelionė tau buvo ypatinga?

– Prieš dvejus metus šioje kelionėje atradau daug dalykų. Pavyzdžiui, visai neseniai supratau, kad būtent jos metu aš pradėjau rašyti. Ir rašymas mane lydi iki šiol – tai būdas reflektuoti ir apmąstyti dalykus. Rašau, kai dienos šurmulys pasibaigia ir susidėlioju savo mintis. Žinoma, būna taip, kad nerašau ir savaitę ar dvi, nes yra daugiau veiksmo negu reflektavimo.

– Ar turėjai kokių nors stereotipų, įsitikinimų vykdama į šią kelionę?

– Stengiausi važiuoti be jokių išankstinių įsitikinimų ir, tiesą sakant, nesiruošiau šiai kelionei. Specialiai rinkausi patį populiariausią piligriminį maršrutą ir žinojau, kad man nereikės iš anksto per daug galvoti apie artėjančią kelionę Šv. Jokūbo keliu. Buvau labai giliai užsikasusi darbuose ir net neturėjau laiko nei ruoštis, nei skaityti ir gilintis, kas manęs laukia (šypsosi). O ir šiaip manau, kad visas įdomumo momentas dingsta, kai viską perskaitai iš anksto. Tik ten nuvykusi pradėjau suprasti, kas vyksta, apie ką šis kelias, tačiau dar ir šiandien negaliu tiksliai viso to įvardyti žodžiais. Tiesiog yra posakis – šį kelią pradedi kaip turistas, baigi kaip piligrimas. Kažkas manyje įvyko, tai aš žinau, bet negaliu įvardyti kas tiksliai.

– Galbūt šie pokyčiai atsirado dėl to, kad Šv. Jokūbo kelyje eini vienas?

– Taip, tai viena iš priežasčių. Bet jų yra ir daugiau – apie Šv. Jokūbo kelio pamokas kalbu savo pristatymuose. Tai ir išėjimas iš savo komforto zonos, nuolatinė tavęs paties, žmonių ir gamtovaizdžio kaita. Tu pradedi remtis tik į save – niekas kitas netaps tavo ramsčiu, tik tu pats ir tavo kuprinė. Ir dar – tu ištirpdai savo baimes, nes atsiduri nesaugioje aplinkoje, nežinomybėje, kurios kasdieniame gyvenime yra kur kas mažiau.

– Ištirpdei savo baimes ir po kelionės mažiau stresuoji?

– Tikrai taip. Nuo tada, kai grįžau, kur kas dažniau jaučiuosi rami. Kartais man net pačiai baisu, kad man taip ramu. Tiesiog visada žinau, kad viskas bus gerai. Tai yra vienas iš didžiausių pokyčių, kuris įvyko po šios kelionės. Taip pat atsirado saugumo pojūtis, kuris yra tiesiogiai susijęs su žinojimu, kad viskas bus gerai. Tarsi įsijungė pasitikėjimas aplinka ir žmonėmis.

– Tai anksčiau buvo mažiau pasitikėjimo žmonėmis? Beje, juk sakoma, kad dabar apskritai sunku kuo nors pasitikėti…

– Na, tai priklauso nuo to, kokioje aplinkoje esi. Mano aplinkoje yra daug gerų žmonių ir aš visuomet pakankamai daug pasitikėdavau aplinkiniais. Tačiau pasitikėjimo visuomet gali būti daugiau (šypsosi).

– Ar eitum dar kartą Šv. Jokūbo keliu?

– Kaip tik galvoju apie tai. Kol kas dar neturiu tokio poreikio, nes jaučiu, kad tą patį kelią iki šiol einu kitais būdais. Mano visos dienos skirtingos – vis nauji atradimai, žmonės, veiklos. Kasdienybėje nebeliko rutinos, todėl kol kas ir nėra taip, kad būčiau pasiilgusi šios patirties. Tuo pačiu jaučiu, kad šios kelionės poveikis mano pasąmonėje yra išlikęs iki pat šiol. Galbūt kada nors ateityje ateis toks momentas, kai visa ši patirtis išsikvėps ir aš norėsiu ją atnaujinti. Šv. Jokūbo kelyje sutikau ne vieną žmogų, kuris šiuo keliu eina ne pirmą kartą ir negali be to gyventi. Kitas klausimas – ar rinkčiausi tą patį kelią…

– Bet galbūt įdomiau būtų eiti nematytu keliu?

– Net einant Šv. Jokūbo keliu galima pasirinkti kitą maršrutą. Prancūziškasis kelias, kuriuo aš ėjau, yra turtingas žmonėmis, o kiti – tai labiau buvimas su savimi. Bet kuriuo atveju, net jeigu eičiau vėl tuo pačiu keliu, tai jis man būtų visiškai kitoks, nes jame sutikčiau kitus žmones.

– O kokie ten žmonės – ar jie skiriasi kuo nors iš kitų?

– Jie skiriasi nuo tų, kuriuos mes šiaip sutinkame gatvėje. Jie visi neeiliniai vien todėl, kad ryžosi tokiai kelionei. Jie turi savo istoriją ir ją visuomet yra labai įdomu išgirsti. Tas pasakojimas paprastai nebūna nuobodus ir sutikta asmenybė nebūna pilka. Kitas bruožas, kuriuo Šv. Jokūbo kelyje sutikti žmonės išsiskiria – tai atvirumas. Ir tu pats pasidarai atviras ir imlus viskam, empatiškas, o kartu žinai, kad niekas tavęs nepaliks bėdoje. Šiame kelyje susiformuoja bendruomeniškumo jausmas – visi yra toje pačioje sudėtingoje situacijoje: per dieną pavargsta ir viską skauda.

– Tai ši kelionė sunki?

– Ji nėra lengva, tačiau eidama aš niekada negalvojau, kad man sunku. Jeigu galvočiau, tai ji tikrai būtų sunkesnė. Man asmeniškai nebuvo kritinių momentų – vieną dieną paskaudėjo koją, tai ir ėjau trumpesnį kelią, nes žinau, kad to negalima ignoruoti. Tačiau nei vieno laisvadienio nesiėmiau – visas dienas ėjau. Džiaugiuosi, kad mano kūnas šią kelionę atlaikė pakankamai gerai ir nesustabdė manęs pasiekti galutinį tikslą.

– Kalbėjai apie žmonių istorijas. O kokia tavo istorija?

– Mano istorija gal kiek banaloka – aš tiesiog norėjau pakeisti savo kasdienybę. Aš supratau, kad nesu tas žmogus, kuris gali sėdėti ofise nuo devynių iki šeštos… Ir buvau tokioje keistoje situacijoje – nuo mažumės žinojau, kad noriu būti architekte ir viską dariau, kad ja tapčiau. Man puikiai pavyko – baigiau bakalaurą, magistrą, gavau svajonių darbą svajonių įstaigoje, bet… Staiga suprantu, kad tai ne man. Atsirado dvejonės – juk tiek metų sukišau į tai ir tarsi jau esu čia, kur ir norėjau būti, bet ar tai viskas? Kita vertus, norėjosi viską mesti ir pabėgti, bet vis grįždavau prie minties, kad tai neatsakinga, neprotinga, kad nepragyvenčiau… Keletą metų buvau įstrigusi į šiuos apmąstymus ir prieš šią kelionę buvau apimta jausmų, jog noriu kažką pakeisti. Būtent čia ir pasireiškė mano baimės, nesaugumo jausmas, nepasitikėjimas – aš nemačiau ir nežinojau, kad gali būti kitaip. Po Šv. Jokūbo kelio į viską pradėjau žiūrėti kitaip – pasaulis gražus, juk aš galiu daryti ir tą, ir aną. Niekas čia nesibaigė. Tik grįžusi į Lietuvą išėjau iš darbo – supratau, kad turiu tai padaryti. Taip pat supratau, kad man nereikia purtytis architektūros – tai tebėra mano profesija ir ji man patinka. Supratau, kad man tiesiog nepatiko darbo formatas ir tai, kad po jo nebelikdavo energijos niekam kitam. Taigi dabar aš užsiimu architektūra tiek, kiek man norisi ir patinka (šypsosi). O šalia to aš atradau daugybę kitų dalykų, daugiausia – įvairių savanorystės projektų.

– Ir paskutinis klausimas – į kokią šalį dabar svajoji nukeliauti?

– Neseniai manęs to klausė. Galvojau, galvojau ir… Aišku tik tai, kad yra šalių, kurias aš noriu pamatyti, bet visų pirma norisi atrasti didesnę priežastį naujai kelionei. Ta priežastimi galėtų būti naujų dalykų mokymasis, susitikimas su tam tikrais žmonėmis ar man įdomaus objekto aplankymas. O kol tokio tikslo neišsikėliau, labiausiai noriu būti namie. Apskritai mane labai domina namų tema – tiek iš architektūros rakurso, tiek filosofine prasme. Kas yra namai? Man tai gyvenimo klausimas – esu pakeitusi labai daug namų ir šiaip esu nuolat judantis žmogus, neturiu savo nuosavo būsto ir vis sau atsakinėju į klausimą, kas man yra namai?.. Mano gyvenimas labiau sudarytas iš nuolatinių įvairių dalykų darymo, tačiau paskutiniu metu jaučiu, kad atėjo tas periodas, kai turiu save priversti tiesiog būti. Bet aš nemoku būti ir nežinau kur ir kaip būti… Kaip keliauti aš jau žinau ir jeigu pamatysiu dar vieną šalį, tai mano gyvenime niekas nepasikeis. Tad jeigu kalbame apie tobulėjimą, man labiau reikia mokytis būti, kurti savo erdvę ir priimti keliaujančius, užuot keliavus pačiai.