Išminčiaus dalia

Tu nesi dauguma žmonių.

Didžiausia pamoka, kurią žmogui tenka išmokti per visą savo gyvenimą – tai išmokti būti savimi.

Istorijų pasakojimas man visų pirma yra apie ryšį – emocinį ryšį su žmonėmis. Tai kur kas daugiau nei įtaka.

Istorijos – tai raktas į žmonių širdis.

Kolekcionuokite ne istorijas, o žmonių patirtis jose.

Nei vienas nežino, kiek kovų teko patirti, kad atrastum ramybę savyje.

Nei vienas nežino, kiek kartų iš naujo atradai save, kad taptum toks stiprus.

Nei vienas nežino, kiek kartų surinkai savo dalis, kad taptum vientisa asmenybe.

Ne visiems patiks tavo pokyčiai, nes jie primins, kad kai kurie žmonės nesikeičia.

Gyvenime yra du dalykai, kuriuos tu gali kontroliuoti - tai tavo pastangos ir požiūris. Visa kita nuo tavęs nepriklauso.

Vienų dalykų geriausiai išmokstame ramybėje, o kitų - audroje.

Kartais reikia padaryti tai, ko tu nemėgsti tam, jog vėliau galėtum daryti tai, ką dievini.

Perfrazuodama klasiką, pasakysiu, kad nieko nėra svarbesnio už žmogaus ryšį su žmogumi.

Padėdamas žmonėms tu visada padedi sau. Visada absoliučiai.

Žmonės patys savaime yra įdomūs, tai kam tos kaukės, kurios iš esmės yra vienodos.

Nėra nieko blogo tame, jog norite pritapti ir būti priimti, tačiau negerai dėl to paminti savo vertybes ir įsitikinimus… Geriau išbandykite šitai: jauskitės patogiai patys su savimi, ir tuomet aplinkiniai jausis taip pat. Susikurkite gyvenimą, kuriame jausitės tokie laimingi, jog kiti norės pasidalinti šia laime.

Gyvenime svarbiausia ne turėti, o būti. Gali save apsupti materialinėmis gėrybėmis, tačiau jaustis nelaimingu. Žinau daugybę žmonių, turinčių tobulus kūnus, tačiau nejaučiančių nė pusės tos laimės, kurią radau aš.

Gyvenimas gali būti geras, jei nuspręsime, kad jis toks yra.

Išlaisvink žmogų, ir jis pradės kurti.

Dauguma žmonių panašūs į dešreles: kuo juos prikimši, tą jie ir turės viduje.

Kažkodėl nesiseka žmonėms, studijuojantiems išmintį, visuose jų darbuose, o ypač su vaikais, tarytum pati įžvalgioji gamta rūpintųsi, kad išminties liga žmonėse per daug nepaplistų.

Pažinimas yra sielos šviesa, ir visi žmonės iš prigimties jo trokšta, nes net blogų dalykų pažinimas yra geras.

Išminčius skaito senovinius raštus ir ieško juose įvairių mokslinių vingrybių; kvailys, atvirkščiai, nuolat sukaliodamasis pačiam gyvenimo sūkury, įsigyja tikrąjį protingumą.

Kaip galima žmogų vadinti išmintingu, jeigu jis, galėdamas pasirinkti, apsistoja ne ten, kur žmonės gerai sugyvena.

Titulai ir dvarai gali nukristi iš dangaus, turtas gali vėjais ateiti, bet išminties reikia siekti, reikia stengtis įgyti jos labiau už viską; priešingai nei visų kitų žemiškų dalykų, išminties paieškos nebūna bergždžios.

Nežinau, kaip aš atrodau pasauliui; bet sau esu panašus į berniuką, žaidžiantį ant jūros kranto ir besidžiaugiantį atrandamu glotnesniu akmenėliu ar gražesne kriauklele, kai prieš akis tyvuliuoja didis neatrastas tiesos vandenynas.

Jaunystėje maniau, kas jau visas slaptis
Ištyriau ir žinau. Kaip klydo man širdis!
Ir sako išmintis: „Tu nieko neišmokai,
Tuščia ir be prasmės visa tava būtis.“

Baisus išminčius tas, kursai bus pajėgus priverst nemąstančius protauti sumaniai.

Kiekvienas bent kiek protingas žmogus, sulaukęs keturiasdešimties metų, tam tikra prasme jau matė visa, kas buvo ir kas bus, nes viskas yra panašu.

Kas tariasi išminčius vienas esantis
Ir iškalbingesnis, ir gabesnis už visus
Kai tokį pakedensi - tuščias pasirodys.
O kas išminčius tikras, tam negėda bus
Ir kito paklausyt ir nesispirt per daug.