Jeigu naivuolis esi

Nepamiršk: svarbu tik tai, kas kartu su tavimi stovi lietuje, kai jie gali rinktis būti sausi.

Kad ir su kuo susidurtų kiekviena moteris - tik ji pati žino savo didžiausią iššūkį.

Pirmiausia skausmas, tada laukimas, tada pakilimas. Kančia atsiranda tada, kai mėginame atgimti neleisdamos sau pirmiau būti nukryžiuotoms.

Būti gyvam prilygsta nuolatinei perversmo būsenai. Patinka man tai ar ne, bet skausmas yra perversmo kuras. Viskas, ko man reikia, kad tapčiau moterimi, kuria man skirta būti, yra mano dabartiniuose jausmuose.

Kol toji moteris nepasakė, nežinojau, kad visi jausmai skirti jausti. Nežinojau, kad turėjau jausti viską. Maniau, kad turėjau jaustis laiminga.

Kūriau atgaivindama tas savo dalis, kuriomis buvau išmuštruota netikėti, jas slėpti ir apleisti, kad būtų patogu kitiems:

Būdama vaikas jaučiau tai, ką turėjau jausti, klausiausi savo nuojautos ir planavau tik remdamasi vaizduote. Buvau laukinė, kol mane sutramdė gėda.

Nustebau, kaip tai lengva. Kunkuliavau kaip žaibas su griaustiniu, beužverdantis vanduo, ugningai raudona ir auksinė spalva, bet tereikėjo šypsotis, linkčioti ir pasaulis mane matė esant mielą ir malonią. Kartais svarsčiau, kad gal esu ne viena tokia – bandanti sutilpti savyje. Gal mes visos viduje esame ugnis, tik mėginame atrodyti ramios.

Noriu, kad mane mylėtų dabar, šiandien, rytoj, kol aš gyva, kas dieną, kiekvieną savaitę.

Jaučiu nepaprastą malonumą būti moterų grupės energijos ir sinergijos dalimi. Juk visos „Facebook“ galime juoktis iš tų pačių nesąmonių arba verkti dėl tų pačių liūdnų dalykų kasdien, kartu. Man tai – pati skaniausia kava. Darau tai sėdėdama susivėlusi lovoje. Darykite tai ir jūs.

Vienišumas yra visuotinė problema – mes išsilavinę ir gebantys savimi pasirūpinti, nebėra priežasčių būti kartu. Vienintelė – tai meilė. Man negali būti kitos priežasties.

Tikra meilė prasideda tada, kai nieko nesitikima už ją gauti.

Nieko aš tada nesupratau. Reikėjo man apie ją spręsti pagal jos darbus, o ne pagal žodžius. Ji aplink mane skleidė skanų kvapą ir viską nuskaidrino. Tikrai nereikėjo man pabėgti! Pro jos smulkias gudrybes turėjau jausti, kokia ji švelni. Juk gėlės tokios prieštaringos. Bet buvau per jaunas ir nemokėjau mylėti.

Meilė iš pradžių nepastebima. Meilė, kurią dažniausiai vaizduojamės, verda aistra. Bet aš turiu omenyje tikrą meilę, santykių tinklą, kuris daro žmogų žmogumi.

Jei išsižadi vienos moters, išsižadi meilės.

Draugystę aš pažįstu iš to, kad ji negali būti apvilta, o tikrąją meilę iš to, kad jai negali būti padaryta žalos.

Literatūroje – kaip meilėje: mes esame priblokšti to, ką pasirenka kiti.

Meilei prasidedant, įsimylėjėliai kalbasi apie ateitį. Meilei baigiantis, – apie praeitį.

Visi aforizmai apie moteris savaime yra pikti. Norint pavaizduoti gerąją pusę, tam reikia daug puslapių.

Netikėtai susiliejus dviems kūnams, gimsta geismas, o dviem jautrioms sieloms – atvirumas. Ir kaip pirmojo nepakanka atsirasti meilei, tai antrojo – abipusiam supratimui.

Mūsų laimė šiame pasaulyje priklauso nuo meilės, kurią gebame sužadinti.

Jei norėjai laimės, turėjai pamilti laimingą žmogų. Bet kur tau, pametei galvą dėl gniaužiančio kvapą skausmo grožio.

Kuo laimingesnis žmogus, tuo labiau jis dreba dėl savo laimės. Mylinčiose širdyse nerimas ir pavydas užima ne mažiau vietos už laimę.

Puikiausia moterimi bus laikoma ta, kuri sugebės atstoti vaikams tėvą, jeigu jie liktų našlaičiai.

Moterys visada nerimauja dėl dalykų, kuriuos vyrai pamiršta; vyrai visada nerimauja dėl dalykų, kuriuos moterys prisimena.

Visa moters būtis - paslaptis, kuri neprivalo būti atskleista.

Paprastai nė vienas vyras neatveria širdies kitam vyrui; jis ją atveria tik moteriai.

Didžiausia moters baimė - prarasti meilę.

Senų moterų nėra. Bet kuri bet kokio amžiaus moteris, jei myli, jei yra patikima, išmoko vyrą pajusti begalybę.

Tebijo vyras moters, kada ji myli: tuomet jai bet kokios aukos negaila, ir visa kita jai vertės neturi.