Prieš pamildamas buvau menkas

Noriu, kad mane mylėtų dabar, šiandien, rytoj, kol aš gyva, kas dieną, kiekvieną savaitę.

Vienišumas yra visuotinė problema – mes išsilavinę ir gebantys savimi pasirūpinti, nebėra priežasčių būti kartu. Vienintelė – tai meilė. Man negali būti kitos priežasties.

Tikra meilė prasideda tada, kai nieko nesitikima už ją gauti.

Nieko aš tada nesupratau. Reikėjo man apie ją spręsti pagal jos darbus, o ne pagal žodžius. Ji aplink mane skleidė skanų kvapą ir viską nuskaidrino. Tikrai nereikėjo man pabėgti! Pro jos smulkias gudrybes turėjau jausti, kokia ji švelni. Juk gėlės tokios prieštaringos. Bet buvau per jaunas ir nemokėjau mylėti.

Meilė iš pradžių nepastebima. Meilė, kurią dažniausiai vaizduojamės, verda aistra. Bet aš turiu omenyje tikrą meilę, santykių tinklą, kuris daro žmogų žmogumi.

Jei išsižadi vienos moters, išsižadi meilės.

Draugystę aš pažįstu iš to, kad ji negali būti apvilta, o tikrąją meilę iš to, kad jai negali būti padaryta žalos.

Literatūroje – kaip meilėje: mes esame priblokšti to, ką pasirenka kiti.

Meilei prasidedant, įsimylėjėliai kalbasi apie ateitį. Meilei baigiantis, – apie praeitį.

Netikėtai susiliejus dviems kūnams, gimsta geismas, o dviem jautrioms sieloms – atvirumas. Ir kaip pirmojo nepakanka atsirasti meilei, tai antrojo – abipusiam supratimui.

Mūsų laimė šiame pasaulyje priklauso nuo meilės, kurią gebame sužadinti.

Jei norėjai laimės, turėjai pamilti laimingą žmogų. Bet kur tau, pametei galvą dėl gniaužiančio kvapą skausmo grožio.

Kuo laimingesnis žmogus, tuo labiau jis dreba dėl savo laimės. Mylinčiose širdyse nerimas ir pavydas užima ne mažiau vietos už laimę.

Pirmą kartą įsimylėjusios moterys myli savo mylimuosius, vėliau jos myli tiktai savo meilę.

Ko tik nepridaro vyras, o moteris vis tiek jį laiko angelu.

Santuoka – ne rojus ir ne pragaras, tai tiesiog skaistykla.

Meilė – žavi gėlė, bet reikia drąsos, kad prieitum ir nusiskintum ją nuo bedugnės krašto.

Vyrai linkę draugystę, bet ne seksą, laikyti meile; moterys linkusios seksą, bet ne draugystę, laikyti meile.

Jeigu naivuolis esi ir sugebi vieną mylėti, galvą tu savo palenk ir kiški kaklą po jungu: juk nesurastum tokios, kad mylinčio vyro gailėtų! Netgi jei myli pati, ji vyrą kankinti ir engti mėgsta be galo.

Visas moteris gyvenimas - meilių istorijos.

Pagaliau pajutęs, kad iš meilės nebenumirsi, supranti, kad iš tikrųjų sensti.

Mes nuolat naudojamės kitais žmonėmis, net ir meilė yra savotiška vergija, juk vienas myli, o kitas leidžiasi būti mylimas.

Kažkas yra pasakęs, kad tą akimirką, kai susimąstai, ar tikrai myli žmogų, jau liaujiesi jį mylėjęs.

Žodynas baigiasi ten, kur prasideda širdis.

Vis dėlto gyvenime yra dalykų, kurie, kad ir iš kokios pusės į juos žvelgtume, visada lieka tokie pats ir visiems svarbūs. Pavyzdžiui, meilė.

Tai, ką mes vadiname „įsimylėjimu“, dažniausiai tėra aštri ego poreikių ir norų apraiška. Tai priklausomybė nuo kito žmogaus, tiksliau, nuo jo įvaizdžio, kurį jūs susikuriate savo galvoje.

Mylėti – tai atpažinti save kitame.

Vienintelė meilė, kuria tikrai tikiu, tai mamos meilė savo vaikams.

Ištyrinėkite bet kokio žmogaus širdį, kuriai jūs įtinkate, ir jūs visada rasite, bent jau viena pražūtingą vietą, kurią jis turi sulaikyti paslėpęs.

Meilė nėra liūdna. Ji tik liūdina, nes yra neišsipildanti ir nesulaikoma.