Dievo egzistavimo kvestionavimas

XXI amžius bus religijos amžius arba jo iš viso nebus.

Ramios praeities dogmos neatitinka audringos dabarties.

Nuodugnus religijos tyrinėjimas atvestų prie bedievybės.

Dievas mirė! Dievas mirė viesiems laikams! Ir jį nužudėme – mes! Kaip rasti nusiraminimą – mums, žudikų žudikams!

Kai aš matau vaikus, aš matau Dievo veidą. Štai kodėl aš myliu juos labai. Tai yra tai, ką aš matau.

Gerasis susiranda Žemėje rojų, o piktasis čia iš anksto mėgaujasi savo pragaru.

Žmonės pyksta ant Dievo, nes negali pasiskųsti kam nors aukščiau.

Jei Dievas sukūrė mus pagal savo atvaizdą, mes jam atsilyginome tuo pačiu.

Kiekvienas mąstantis žmogus yra ateistas.

Niekada nebūna per daug pasitikėjimo Geruoju Dievu, tokiu galingu ir tokiu gailestingu.

Kuo mažiau turime reikalavimų, tuo esame panašesni į Dievus.

Diskriminuoti pilietį vien todėl, kad jis priklauso kažkuriai konkrečiai bažnyčiai ar, kaip Abraomas Linkolnas, nepriklauso jokiai – yra grubus išpuolis prieš tikėjimo laisvę, kuri yra vienas iš amerikietiško gyvenimo pamatų.

Jėzus nekviečia tų, kurie yra verti, bet pašaukia tuos, kurių pats nori.

Prie Dievo einama nuolat bendraujant su žmonėmis.

Atviros durys ir šventuolį gali sugundyti.

Kadangi nebeišaugsiu, turiu save pakęsti tokią, kokia esu, su visais netobulumais: tačiau noriu ieškoti būdo, kaip nueiti į Dangų labai tiesiu, trumpu, visiškai nauju mažu keleliu.

Jei Dievas retkarčiais neįsikištų, žmonės žūtų nuo savo kvailumo.

Aš nežinau, kaip mokytis filosofijos, netapus nustatytos religijos trikdytoju.

Dievas be dominavimo, įžvalgumo, ir paskutinių priežasčių, nėra niekas kita, bet likimas ir gamta.

Tai, ką aš galiu padaryti, tu to negali. Ką gali padaryti tu, aš negaliu to. Bet kartu mes galime padaryti dėl Dievo kažką tikrai gražaus.

Yra tik viena religija – Meilės religija. Yra tik viena kasta – žmonijos kasta. Yra tik viena kalba – širdies kalba. Yra tik vienas Dievas, ir Jis yra visur.

Dievas, suteikęs mums gyvybę, tuo pačiu metu suteikė ir laisvę.

Kad žmogus imtų augti dvasiškai, reikia dviejų dalykų: Dievo malonės ir individuallių pastangų – Sadhanos. Jie kaip du skirtingi magneto poliai + ir – , kurių sąveika būtina. Dievo malonė esti visados, bet individo pastangų dažnai trūksta, o be Sadhanos širdies neišgryninsi.

Be tikėjimo žmogus negali pažinti nei tikrojo gėrio, nei teisingumo.

Žmogus – tai niekingai mažas dydis, kol jis dirba savaime arba pats sau, tačiau kai jis skelbia meilės ir teisingumo įstatymus, jis tampa panašus į Dievą.

Aš manau, kad Dievas, kurdamas žmogų, kažkur pervertino savo sugebėjimus.

Žmonės savo kūnu skiriasi labai mažai, skirtumų beveik nėra. Dvasiniai jų skirtumai – dideli, neišmatuojami.

Kai blogiems žmonėms sekasi, Dievams gėda.

Gryniausiu humaniškumu pasižymi tas nedaugelis kalbų, kurias pasakė Jėzus. Humaniškumas yra tai, ką jis įrodinėjo gyvenime ir patvirtino savo mirtimi.