Net pati gamta

Nepaisant prognozių, gyvenkite taip, lyg būtų pavasaris.

Vidurnaktį pasaulis kvepia žvaigždėmis.

Pačią gūdžiausią žiemą staiga supratau, kad manyje slypi nesunaikinama vasara.

Mažos žvaigždės spindi visuomet, net tada, kai nusileidžia didelė saulė.

Netgi mažame kedro gabalėlyje energijos slypi daugiau, nei jos pagaminta visos žmogaus rankomis pastatytos jėgainės.

Tamsoje brinko rožės pumpuras. Nors nepažinęs saulės, jis tiesėsi aukštyn, kol prasiveržė pro kliūtis į šviesą ir atsivėrė išskleisdamas saulei žiedlapius.

Gamta kaip didis poetas sugeba ir menkiausiomis priemonėmis pasiekti didžiausią efektą.

Vakarėja. Stori gauruoti, tamsiai mėlyni debesys šviesesniais pakraščiais lėtai šliaužia per murziną, bet auksu blizgantį dangų – įspūdis toks, lyg būtų išblukęs paauksavimas.

Tik šalčiams užėjus tepastebi, kad pušis ir kiparisas – žali.

Kiekvienas, studijavęs gamtos ar tiksliuosius mokslus ir pasikalbantis su mokslininkais, žino, kad šiuo metu mums gresia siaubingas pavojus. Žmonės, gyvenę anksčiau ir gyvenantys dabar, subjaurojo visą Žemę.

Saulės sistema nesirūpina savo reputacija.

Džiaugsmas - tai medis ir kaip gaila, kad kiekvieno džiaugsmo šaknys - tai liūdesys.

Gamta ir auklėjimas panašūs. Auklėjimas perdaro žmogų ir sukuria jam antrąją prigimtį.

Gamta tarsi nori, kad viena lytis kitoje ieškotų gėrio ir grožio.

Džiaugsmas matyti ir suprasti yra pati puikiausia gamtos dovana.

Bitės ir delfino laimė turi egzistuoti. Žmogus tai turi žinoti tai ir norėti to.

Gamta nepakenčia netikslumų ir neatleidžia klaidų.

Progresas galų gale sušvelnins papročius: gudobelės, kuri persodinta iš sausos dirvos į riebią, dygliai virsta žiedais.

Žiemą, žvelgdamas pro langą, vis jaudinuos, kad žmonės gali nenueit, kur reikia. Štai ponas, klampojantis per gilų sniegą, toks panašus į kolūkietį.
Moteris, stumianti automobilį - visai kaip tarybinė.
Žiema labai kenkia Lietuvos įvaizdžiui.

Jeigu sakote, kad pati gamta davė jums tokį maistą, tada pirmiausia patys nužudykite būtybę, kurią norite suvalgyti. Tačiau padarykite tai savo rankomis, be kirvio, vėzdo ar kito įnagio.

Gamta - vienintelė knyga, kurios kiekvienas puslapis prasmingas.

Ir kuo daugiau bus geležinių žaislų, tuo daugiau bus karų, tuo labiau žmonės taps priešiškesni vienas kitam. Žmonės atitrūks nuo gamtos, kuri pradės siaubingai jiems keršyti! Žemė ir oras bus nuodijami, žus kai kurios jūros, o ežerai taps balomis!

Visi gyvuliai staugiančiame miške buvo saugūs savo urvuose, lizduose, ir olose.

Gamta apsupa žmogų tamsa ir verčia jį amžinai veržtis į šviesą.

Gamta – amžinai besikeičiantis debesis. Niekuomet nebūdama tokia pat, ji visuomet išlieka pačia savimi.

Gamtos karūna yra meilė. Ji kuria skirtumus tarp visų būtybių, tarsi norėdama viską į save sugerti; ji viską išskiria, kad vėl viską sujungtų. Keli lašeliai iš meilės taurės atlygina visą kupiną kančių ir rūpesčių gyvenimą.

Duodama mums dvi ausis ir tik vieną burną, gamta įtikinamai sako, kad reikia daugiau klausytis, negu kalbėti.

Vaisius aklas, mato medis.

Iš sunkiausiai sutramdomų kumeliukų išauga geriausi arkliai, tik reikia juos tinkamai išmokyti ir prajodinėti.