Telydi Jus meilė ir laimė

Mokytojau, iš giliųjų Pažinimo šaltinių tu semiesi Išminties ir Žinojimo, kurį dalini savo mokiniams. Tavo dalia - pasitikti juos ir išlydėti, būti kartu nuo pirmosios raidės iki sudėtingiausių mokslo tiesų. Neleisk sau, MOKYTOJAU, suabejoti Pašaukimo teisingumu. Būk tvirtas, teisus ir mylimas. Su mokytojų diena!

Mokytojau,
Gal tu iš pasakos esi?
O gal iš tolimų žvaigždynų?
Gal tu pati maža žvaigždė,

Mokytojau,
Leisk prisiglausti prie peties
Ir padėkot už kelią, už gyvenimą,
Už svajones drąsiausios ateities ,
Už amžiną degimą, ne rusenimą.

Mokytojau,
Mes linkim Jums stiprios sveikatos,
Meilės kaip pasaulis didelės,
Daug daug ilgų, prasmingų metų –
Visko, ko tik trokštat, iš širdies.

Mokytojau,
Tu ateini į klasę ir tarsi aktorius užmiršti savo rūpesčius.
Gyveni suplanuotą 45 minučių gyvenimą.
Mokai ne tik taisyklių, tiesų, formulių ar dėsnių.

Prašau priimt šiai šventei puokštę
Iš menančių pavasarį žiedų, -
Tegu jie laimės šypsniu puošia,
Po jais paslėptą džiaugsmą Jums randu.

Su kiekvienu spaliu turtėja Jūsų gyvenimo patirtis.
Kiekvieno spalio viduryje Jūsų kambarys pasipuošia dėkingumo žiedais.
Gyvenimo versmėn pasvyra mintys.
Te palaima vainikuoja Jūsų galvą.
Ramybės pirštai liečia širdį.

Tai nuo Jūsų čia taip šviesu
Nuo žodžio šitaip pasakyto,
Nuo pagalvojimo balsu:
Turbūt ne dėl savęs esu -
Esu turbūt dėl kieno nors kito.
J. Marcinkevičius

Tebūna kasdienybė panaši į duoną,
Soti ir pilnavertė su kvapnia pluta.
Dosniai dalink žinių aruodą,
Kurį pasės tavo globojama karta

Tiek kelio nuėjot neparklupus - belieka tik stebėtis.
Tiek rūpesčių pakėlėt nedejavus - belieka tik žavėtis.
Tiek žodžių, šypsenų jau išdalijot - belieka tik gėrėtis.
Šiandien šviesių minčių, kasdienės duonos
Ir daug sveikatos kupinų dienų Jums norim palinkėti.

Ateina laikas..
Ir į tavo gyvenimą įžengia Mokytojas.
Lengvai ir žaismingai jis parodo,
Kaip įminti didžiausią Gyvenimo paslaptį.

Dėkojame Jums už viską, ką duodate – savo laiką,
Savo energiją, save pačius.
Nuo Jūsų prasideda jaunimo –

Už tą šypseną lyg saulę,
Už geras akis,
Į tą platųjį pasaulį
Atvertas duris.

Už tą šiltą šiltą žodį,
Tartą iš širdies
Tegul nors rasota rožė
Padėkot padės…

Tegul Jūsų išmintis, kūryba, savitarpio supratimas, pasiaukojimas, kantrybė puošia Jūsų sielas ir uždega jose norą dalintis savo dvasiniais lobiais su mokiniais.

Be pastangų ir siekių
Kiek toli nuplauksime gyvenimo upe?
Pakrantės minioje taip paprasta pranykti.
Tad raginkim kantrybę
Ir pasiryžimą vaiko širdyje,
Kad per žinių bangas į žydinčių dienų pilnatvę
Jis galėtų nusiirti…

Mokytoja, aš ir vėl ateisiu
Visus žiedus iš sodo suskynus…
Kaip ateina diena iš padangių surinkus žvaigždes.
Tu many gyvensi, žiburėliu pavirtusi tyru,
Ir gyvensi ilgai, kol keliausu šioj žemėje aš.

Ačiū, Mokytojau,
Kad padedi man į klasę kopti,
Laimės žibūrėlį uždegi kely.
Nors nemoku žodžiais
Tau aš padėkoti
Meilės kibirkštėlė
Neužges širdy.

Iš Tavo rankų
Išaugęs medis
Šaknijas ir skleidžias manyje
Pažinties šakas.

Iš Tavo akių, mokytojau,
Išplaukia debesys,
Apgaubiantys ir lydintys mane
Į pasakų žemę.

Iš Tavo minčių išsilieja žodžiai,
Mano būčiai suteikiantys prasmę...

Sveikinu Jus, mieloji mokytoja, su Mokytojų diena!
Linkiu ir toliau turėti jėgų mus mokyti ir perduoti
Savo žinias taip kaip darėte visada.
Nes juk nuo Jūsų priklauso mūsų ateitis,
Jūs padedate statytis gyvenimo pamatus.
Ačiū!

Vėsiom žvaigždėm jau naktys lyja.
Jų prikrenta į širdį, į knygas, atminimus.
Ir išvilioja po rudens dangum klajoti mus...
Su Mokytojų diena!

Mokykla tarsi motinos rankos
Mus globoja, ir baudžia, ir guodžia.
Širdyje išsinešim ne vieną
Jos nuoširdų ir šildantį žodį.

Čeža lapai auksinio rudens,
Paukščių virtinės dangų graudina.
Tavo akys su liūdesiu žvelgs
Pro mokyklinį langą į tylą.

O paskui tarp senelių suolų
Ties kruva sąsiuvinių palinksi,
Nerimausi dėl kito klaidų
Ir taisysi, taisysi, taisysi.

Mokiniai vis ateis ir išeis,
Pasiėmę tavęs po dalelę,
O tu šilto rugsėjo takais
Naujus mokinius vesi į kelią.

Gražesnio žodžio nerandu
Už paprastą lietuviškąjį “ačiū”,
Kurį išmokėt pamokų metu
Tarsi burtažodį, atėjusį iš bočių.

Priimki, mokytojau,
Atspindį vilties –
Akių tyrumą.
Tiesą, meilę
Gyvenimu įprasmink.

Padovanosiu tau geltoną klevo lapą,
Ruduo išskynė vasaros gėles.
Tegul jie apie rugsėjo prasmę šneka
Ir mena saulės sklidinas dienas.

Nuo juodos gyvenimo lentos
Nenutrinki, Mokytojau, dar kreidos.
Be Tavęs jau niekas nekartos
Apie reikšmę gal vienintelės klaidos.

Jau klasėj laukia mokiniai,
Jau nuskamba skambutis…
Dienynas, knygos, sąsiuviniai…
Tu jaudinies truputį.

Ant stalo atversta knyga
Brandina mokslo mintį…
Kasdien taisai mažas klaidas,
Toks atminty mums liksi.