Senų papročių sunaikinimas

Istorijos – tai raktas į žmonių širdis.

Gyvenime yra du dalykai, kuriuos tu gali kontroliuoti - tai tavo pastangos ir požiūris. Visa kita nuo tavęs nepriklauso.

Kartais reikia padaryti tai, ko tu nemėgsti tam, jog vėliau galėtum daryti tai, ką dievini.

Padėdamas žmonėms tu visada padedi sau. Visada absoliučiai.

Gyvenime svarbiausia ne turėti, o būti. Gali save apsupti materialinėmis gėrybėmis, tačiau jaustis nelaimingu. Žinau daugybę žmonių, turinčių tobulus kūnus, tačiau nejaučiančių nė pusės tos laimės, kurią radau aš.

Kažkodėl nesiseka žmonėms, studijuojantiems išmintį, visuose jų darbuose, o ypač su vaikais, tarytum pati įžvalgioji gamta rūpintųsi, kad išminties liga žmonėse per daug nepaplistų.

Išminčius skaito senovinius raštus ir ieško juose įvairių mokslinių vingrybių; kvailys, atvirkščiai, nuolat sukaliodamasis pačiam gyvenimo sūkury, įsigyja tikrąjį protingumą.

Kaip galima žmogų vadinti išmintingu, jeigu jis, galėdamas pasirinkti, apsistoja ne ten, kur žmonės gerai sugyvena.

Jei ką pareikši nauja neišmanėliams
Tai jiems patauška ir kvailiu atrodysi,
Bet jei tu protingesnis būsi ir už tuos
Kurie išminčiais dedas, jie tavęs nemėgs.

Titulai ir dvarai gali nukristi iš dangaus, turtas gali vėjais ateiti, bet išminties reikia siekti, reikia stengtis įgyti jos labiau už viską; priešingai nei visų kitų žemiškų dalykų, išminties paieškos nebūna bergždžios.

Jaunystėje maniau, kas jau visas slaptis
Ištyriau ir žinau. Kaip klydo man širdis!
Ir sako išmintis: „Tu nieko neišmokai,
Tuščia ir be prasmės visa tava būtis.“

Baisus išminčius tas, kursai bus pajėgus priverst nemąstančius protauti sumaniai.

Kiekvienas bent kiek protingas žmogus, sulaukęs keturiasdešimties metų, tam tikra prasme jau matė visa, kas buvo ir kas bus, nes viskas yra panašu.

Kas tariasi išminčius vienas esantis
Ir iškalbingesnis, ir gabesnis už visus
Kai tokį pakedensi - tuščias pasirodys.
O kas išminčius tikras, tam negėda bus
Ir kito paklausyt ir nesispirt per daug.

Kas nėra doras, tas ilgai neištvers gyvenimo nepriteklių. Toks ir džiaugsmo mažai tepatirs. Ir atvirkščiai, kas bus geras kitiems, tas jaus pasitenkinimą. Todėl išminčius ir stengiasi visada šitaip elgtis.

Baisu, kai nežinojimas arba tuštybė yra stipresni už protą.

Visi jausmai yra kvailybės žinioje. Tuo ir skiriasi nuo mulkio išminčius, kad vienas vadovaujasi protu, o kitas jausmais.

Greitai numirsi, o dar neišmokai būti paprastas, ramus, vis dar baiminiesi, kad kas nors tau nepakenktų, nesi visiems palankus ir nesupranti, jog visa išmintis - tai teisingai elgtis.

Išmintingas žmogus nekaupia, kad paslėptų nuo kitų. Kuo jis labiau žmonėms pagelbsti, tuo didesni ir jo paties turtai; kuo atiduoda jis daugiau, tuo jis ir pats daugiau įgyja.

Išmintis yra žmonių pažinimas.

Daugiau juk proto tavo kūne nei tavo išminty geriausioj.

Kvailiai vaikosi tuštybių, o išminčius brangina susimąstymą kaip didžiausią turtą.

Išmintingas žmogus gyvena neveikimu ir moko nesakymu. Visi daiktai auga ir kinta patys - jis pripažįsta tai ir jų neprievartauja; jis gimdo, bet nesisavina; jisai prižiūri, bet nesipuikuoja; jis turi nuopelnų, tačiau nepriskiria jų sau. Ir nors savųjų nuopelnų nepastebi jisai, negali jie kaip tik dėl to pradingt kitų nepastebėti.

Daug lengviau būti išmintingam kitiems nei pačiam sau.

Mūsų įžvalgiausios mintys turi - ir privalo! - nuskambėti kaip kvailystės, o tam tikromis aplinkybėmis ir kaip nusikaltimai, kai jos draudžiamu būdu pasiekia ausis tų, kurie nėra gimę jas išgirsti.

Nepasikalbėjęs su žmogum, su kuriuo verta kalbėti, prarasi tą žmogų. Kalbėdamas su žmogum, kuris to nevertas, veltui eikvosi žodžius. Išminčius nepraranda nė vieno žmogaus, nešvaisto veltui nė vieno savo žodžio.

Gyvenimo išmintis - tai rūpestingai puoselėti gabumus, nešykštėti užuojautos, reikšti nuoširdų dėkingumą aplinkiniams, nepražiopsoti progos ir sumaniai pasinaudoti aplinkybėmis.

Išmintingas žmogus naudigesnis šaliai už karalių.

Norint (į)veikti pokyčius – reikia veikti.

Mūsų netobulumas yra mūsų autentiškumas.