Tik savimi tikintis žmogus

Būti nesuprastam žmonių, kurių nuomonę vertinate, yra absoliučiai skaudžiausia.

Būti gyvam prilygsta nuolatinei perversmo būsenai. Patinka man tai ar ne, bet skausmas yra perversmo kuras. Viskas, ko man reikia, kad tapčiau moterimi, kuria man skirta būti, yra mano dabartiniuose jausmuose.

Kol toji moteris nepasakė, nežinojau, kad visi jausmai skirti jausti. Nežinojau, kad turėjau jausti viską. Maniau, kad turėjau jaustis laiminga.

Nėra blogai nesmagiai jaustis netinkamai pasielgus – blogai nenorėti padaryti geriau.

Žmogaus protas nėra naivus žvilgsnis, jį paveikia valia ir emocijos.

Jaunystėje nesugebama slėpti savo jausmų.

Aistrą pranoksta tikras jausmas.

Vienintelis būdas įtikinti jus, kad ką nors padarytumėte - duoti tai, ko norite jūs.

Nereikia su savim tampyti prisiminimų. Tai sunkus bagažas, jeigu nesi toks senas, kad jie būtų vienintelis dalykas, kas tau beliko.

Vaizduotėje visada mažiau savimeilės negu prisiminimuose.

Aš visada linkiu vieno dalyko – gerų emocijų, nes tai yra vienintelis nemokamas ir sveikai užkrečiamas dalykas. Kuo daugiau šypsokitės, nes tai yra ir adrenalinas, ir džiaugsmas, ir vitaminas C.

Kiti mūsų nepatenkina dažniausiai tada, kai esame nepatenkinti savimi.

Kai kurios emocijos būna tokios galingos, kad mus palaužia, nesvarbu, ar jos geros, ar blogos.

Tol, kol neatleisi kažkam, tai užims brangią vietą tavo mintyse.

Su kiekvienais metais vis labiau įsitikinu, kad protingiau ir teisingiau dėmesį sutelkti ties grožiu ir gėriu, stengiantis atsiriboti nuo blogio ir melo.

Visas mūsų pažinimas prasideda nuo pojūčių. Įsivaizduojami daiktai, nepraėję pro pojūčius, tušti ir negimdo tiesos, nebent tik išmones.

Kur bus tavasis lobis, ten bus ir tavoji širdis...

Žavėtis – tai prielankiai pripažinti kitų žmonių panašumą į mus.

Aš negaliu pasirinkti savo jausmų. Bet galiu pasirinkti, ką su jais daryti praktiškai.

Esant jausmų antplūdžiui... Bet kurią akimirką ji gali sužinoti apie gyvenimą viską, kad po to, atsiribibojus nuo aistros, vėl panerti į begalinių metų tuštybę.

Buvau sau uždraudusi apie jį galvoti. Ir labai stengiausi laikytis tos taisyklės. Be abejo, kartais pasiduodavau: juk buvau tik žmogus.

Malonumai ir laimė yra du skirtingi dalykai.

- Jis ne žmogus, - prieštaravo Izabelė, - ir jis neturi teisės į mano atlaidumą. Aš atidaviau jam širdį, jis paėmė, mirtinai ją sugniaužė ir sviedė man atgal.

Jei meilė žmonėms nėra pataikavimas, o neapykanta jiems nėra jų skriaudimas, ir meilė, ir neapykanta yra tyros.

Nieko nėra maloniau, kaip įkopti be vargo į tas šviesiąsias viršūnes, kurias jau pasiekę išminčiai.

Aš paleidau ją, tačiau kažkas manyje taip ir nepaleido jos.

Jei ne tu, šiandieniniai jausmai būtų tik vakarykščių jausmų skiautė.

Gailestis niekam nepadeda pasitaisyti.

Žmonės verkia todėl, kad viskas yra ne taip, kaip turėtų būti.

Proto būsena, kuri leidžia žmogui atlikti tokio pobūdžio darbą, yra panaši į religinio maldininko arba įsimylėjėlio. Kasdieninės pastangos atsiranda be sąmoningo ketinimo ar programos, o tiesiai iš širdies.