Mirties artėjimas

Atsisveikinimas su mūsų Matty buvo beprotiška emocijų banga, kurios dar niekada nebuvau patyrusi. Kiekvienas is mūsų tam tikru gyvenimo momentu patiriame netektį.

Juk žmogus mato, kad miršta net išmintingieji, lygiai kaip kvaili ir nemokšos, palikdami kitiems savo turtus.

Keliauti – tai patirti, kad prisimintum tai keliaudamas į mirtį.

Juk mirštame tik mes, žmonės.

Mes žinome, kad mirsime – tiesą pasakius, vien tą ir težinome apie savo ateitį. Visa kita yra tik spėliojimai, kurie dažniausiai nepasitvirtina...

Pasaulis, kuriame gyvenome vakar, – ne tas pasaulis, kuriame gyvename šiandien, jis, kaip ir mes patys, nepermaldaujamai skrieja per begalybę pasitikti savo likimo.

Mirtis – Gyvybės teikėja, Gyvybės naikintoja, pradžia ir galas.

Tu negalėsi rinktis, kaip mirti. Ar kada. Tu tegali pasirinkti, kaip nori gyventi. Dabar.

Sprendimas susidraugauti su šia akimirka yra ego mirties pradžia. Ego niekada negalės susiderinti su dabartimi, kitaip sakant, su gyvenimu, nes pati ego prigimtis verčia jį ignoruoti dabar, jam priešintis ir jį niekinti.

Pragaras nėra tiesiog grįstas gerais norais; jis apsuptas sienų ir stogo iš jų. Taip, ir apstatytas baldais.

Žūvame, vadovaudamiesi svetimais pavyzdžiais. Išsigelbėsime, atsiskyrę nuo bandos.

Mirtis yra didžioji lygybė ir kartu didžioji laisvė.

Mirtis yra ilga ir skausminga istorija ir ne tik vienos lemtingos valandos drama. Tai panašu į melancholišką dingimą.

Nors ir esu pasiruošęs kankinio mirčiai, vis dėlto bemeilyčiau tą momentą atidėti.

Jeigu vieni mirtų, o kiti ne, mirti būtų labai apmaudu.

Verkti lengva, kai suvoki, kad kiekvienas, kurį myli, tave atstums arba mirs. Laikui išrikiavus visus ilga eile, kiekvieno galimybė išgyventi lygi nuliui.

Neįsivaizduojama, kiek dalykų numiršta, kai miršta gyva būtybė.

Visi myli tave, kai esi šešios pėdos po žeme.

Gyva būtybė miršta todėl, kad yra prieštaravimas: savyje ji yra visuotina, yra rūšis, tačiau tiesiogiai ji egzistuoja tik kaip atskirybė. Mirtyje rūšis atsiskleidžia kaip jėga, valdanti betarpišką atskirybę.

Mirusieji miršta, bet tebekalba mūsų balsu.

Savižudybė – amžinas atsakymas į laikiną klausimą.

Baisiausia – gyvam numirti.

Nėra atostogų žmonių kančioms ligonių patalose, nėra jų ir mirčiai.

Kapinės pilnos nepakeičiamų žmonių.

Narsiu vadinamas tas, kuris be baimės eina pasitikti gražios mirties.

Galimas daiktas, kad mirtį mes vadiname visai ne tuo vardu. Juk visada matome ją tiktai iš vienos pusės. Galbūt mirtis yra tobula meilė tarp dievo ir mūsų.

Geriau mirti stačiam negu gyventi klūpant.

Iš esmės mirtis yra vienintelis, paskutinis originalus, ligi skausmo autentiškas ir niekaip nenuplagijuojamas žmogaus aktas, kurį jis savo gyvenime atlieka vienintelį sykį ir netgi nepaisant jo valios, norų ar svajonių.

Kiekvienas gyvenimo akimirksnis yra žingsnis mirties kryptimi.