Neapykanta ir persekiojimai

Štai kodėl kenčiame iki šiol – nes visi nešiojamės gimtąją Ievos nuodėmę. Toji nuodėmė – norėti žinoti daugiau, nei turime žinoti, norėti daugiau, užuot buvus dėkingiems už tai, ką turime, ir daryti tai, ką norime daryti, užuot darę tai, ką privalome.

Nepagarba protėviams yra pirmasis nedorovingumo požymis.

Purvas gali brangakmenį pridengti ir jo nesutepti.

Mes visi galime būti apsėsti. Aš to tikiuosi.

Saldžiausias daiktas gali tapti karčiausias, jeigu tik peržengsi saiką.

Kai kurie žmonės duoda pasižadėjimus dėl malonumo jų netesėti.

Jeigu mums tenka pakeisti nuomonę apie kokį nors žmogų, tai be gailesčio suverčiame jam visus nemalonumus, kuriuos dėl to patyrėme.

Šmeižtas abejingas menkystoms.

Aš nesu nuoširdus, net kai aš sakau, kad aš nesu.

Negaliu pakęst melo, jau vien dėl to, kad pats dažnai užsiimu šiuo dvasiniu onanizmu.

Blogas tas vaikų auklėtojas, kuris neprisimena savo vaikystės.

Nuobodulys yra pražūtinga bėda dorovininkui, nes bent jau pusė žmonijos nuodėmių yra sukeltos tos baimės.

Girtavimas - vaikų silpnumo ir ligotumo priežastis.

Karščiausiai atgailauja mažiausiai nusidėję.

Blogis yra realus dalykas tiems, kurie juo tiki.

Didelis skirtumas - žmogus negali nusidėti ar nenori.

Nekęsti silpnųjų gali tik niūrus, liguistas ir tuščiagarbis žmogus.

Apjuodinti didį žmogų – geriausias būdas mažam žmogeliui prisidėti prie didybės.

Jei vargšą turtuoliu pavadinsi, užsirūstins. Tačiau jei teisiu pavadinsi ką nors, tai, kad ir nebuvo teisus, bus patenkintas. Kokia apgavyste!

Net neapykanta ne taip pavojinga valdovui kaip visuotinė panieka.

Gėda - tai jėga, kurios tikslas - sutraukyti visus žmogaus ryšius.

Niekas neįvaro didesnės depresijos nei išsigimėliai, kurie atsiverčia ir daro gerus darbus taip pat lengvai kaip ir blogus.

Jau savo paties paklydimų ir nuodėmių žinojimas iškelia žmogų.

Vargu ar yra gyvenimas, kurio niekada neaptemdo kaltė.

Meluojantysis neįvertina savo uždavinio sunkumo: jam dar teks dvidešimt kartų sumeluoti, kad paremtų pirmąjį melą.

Užmiršti savo nuodėmes begėdiška.

Būna situacijų, kai melas – pati švenčiausia pareiga.

Nesąžiningi oratoriai stengiasi blogį pateikti kaip gėrį.

Pavyduolis kalba ne tai, kas yra, o tai, kas galėtų pakenkti.

Mūsų siauromis tamsiomis gatvelėmis šliaužia iš alkio degančiomis akimis skurdas, jam iš paskos seka pažaliavusiu veidu nuodėmė. Vargas pažadina mus iš ryto, o gėda miega kartu su mumis naktį.