Kurti - tai užmušti mirtį

Atsisveikinimas su mūsų Matty buvo beprotiška emocijų banga, kurios dar niekada nebuvau patyrusi. Kiekvienas is mūsų tam tikru gyvenimo momentu patiriame netektį.

Juk žmogus mato, kad miršta net išmintingieji, lygiai kaip kvaili ir nemokšos, palikdami kitiems savo turtus.

Keliauti – tai patirti, kad prisimintum tai keliaudamas į mirtį.

Juk mirštame tik mes, žmonės.

Mes žinome, kad mirsime – tiesą pasakius, vien tą ir težinome apie savo ateitį. Visa kita yra tik spėliojimai, kurie dažniausiai nepasitvirtina...

Pasaulis, kuriame gyvenome vakar, – ne tas pasaulis, kuriame gyvename šiandien, jis, kaip ir mes patys, nepermaldaujamai skrieja per begalybę pasitikti savo likimo.

Mirtis – Gyvybės teikėja, Gyvybės naikintoja, pradžia ir galas.

Tu negalėsi rinktis, kaip mirti. Ar kada. Tu tegali pasirinkti, kaip nori gyventi. Dabar.

Sprendimas susidraugauti su šia akimirka yra ego mirties pradžia. Ego niekada negalės susiderinti su dabartimi, kitaip sakant, su gyvenimu, nes pati ego prigimtis verčia jį ignoruoti dabar, jam priešintis ir jį niekinti.

Pragaras nėra tiesiog grįstas gerais norais; jis apsuptas sienų ir stogo iš jų. Taip, ir apstatytas baldais.

Žūvame, vadovaudamiesi svetimais pavyzdžiais. Išsigelbėsime, atsiskyrę nuo bandos.

Mirtis yra didžioji lygybė ir kartu didžioji laisvė.

Ar žinot, kad šaudytojų būrys, priešingai, išsidėsto už pusantro metro nuo mirtininko? Ar žinot, kad mirtininkas žengęs porą žingsnių į priekį, atsitrenktų krūtine į šautuvus?

Puikybė eina žuvimo priešakyje ir žlugimo priešakyje yra puikybės dvasia.

Jei nebūtų mirties, gyvenimas mums neatrodytų toks gražus.

Jeigu negali išsigelbėti nuo mirties, bent mirk garbingai.

Desantininkas nemiršta, jis iškeliauja į dangų ir nesugrįžta...

Mirtis - tai pagrobimas.

Niekas nenori mirti, net žmonės kurie nori patekti į rojų. Mirtis yra likimas kuriuo mes visi dalijamės, niekas nuo to dar nepabėgo. Taip ir turi būti, nes mirtis yra geriausias gyvenimo išradimas. Tai gyvenimo pokyčių agentas, jis išvalo sena padarydamas vieta naujam.

Žmogus, kol nepripras prie mirties, kol mąstys apie ją taip, tartum ji turėtų ateiti rytoj, negyvens taip, kaip dera, t.y. neatidėdamas nieko kitai dienai.

Turtų ir garbės troškulys baigiasi tik karstą užvožus.

Mirti - tai niekis, baisu negyventi.

Jei tau kas įkaltų vinis į rankas ar kojas, negalėtum padaryti nieko kita, kaip tik kęsti skausmą. Ir kęstum. O galvodamas apie mirtį, nebūtinai turi kęsti skausmą. Tu nežinai, kas tai yra. Vadinasi, viskas priklauso nuo tavęs.

Tai keista kančia. Mirti iš liūdesio dėl kažko, ko niekad jau nepatirsi.

Mirtis baisi, bet dar baisiau būtų suvokti, kad gyvensi amžinai ir niekada nemirsi.

Tada, kai aš maniau, kad mokausi gyventi, mokiausi mirti.

Vienas iš pagrindinių mirties neigimo būdų - tikėjimas asmeniniu ypatingumu. Tai įsitikinimas, kad biologijos dėsniai mums negalioja, o gyvenimas negali būti toks žiaurus kap kitiems.

- Nuo savęs niekur nepabėgsi. - Kodėl? Vieną kartą galima. Bet iš ten jau kelio atgal nebėra.