Niekas nenori mirti, net žmonės kurie nori patekti į rojų

Atsisveikinimas su mūsų Matty buvo beprotiška emocijų banga, kurios dar niekada nebuvau patyrusi. Kiekvienas is mūsų tam tikru gyvenimo momentu patiriame netektį.

Juk žmogus mato, kad miršta net išmintingieji, lygiai kaip kvaili ir nemokšos, palikdami kitiems savo turtus.

Keliauti – tai patirti, kad prisimintum tai keliaudamas į mirtį.

Juk mirštame tik mes, žmonės.

Mes žinome, kad mirsime – tiesą pasakius, vien tą ir težinome apie savo ateitį. Visa kita yra tik spėliojimai, kurie dažniausiai nepasitvirtina...

Pasaulis, kuriame gyvenome vakar, – ne tas pasaulis, kuriame gyvename šiandien, jis, kaip ir mes patys, nepermaldaujamai skrieja per begalybę pasitikti savo likimo.

Mirtis – Gyvybės teikėja, Gyvybės naikintoja, pradžia ir galas.

Tu negalėsi rinktis, kaip mirti. Ar kada. Tu tegali pasirinkti, kaip nori gyventi. Dabar.

Sprendimas susidraugauti su šia akimirka yra ego mirties pradžia. Ego niekada negalės susiderinti su dabartimi, kitaip sakant, su gyvenimu, nes pati ego prigimtis verčia jį ignoruoti dabar, jam priešintis ir jį niekinti.

Pragaras nėra tiesiog grįstas gerais norais; jis apsuptas sienų ir stogo iš jų. Taip, ir apstatytas baldais.

Žūvame, vadovaudamiesi svetimais pavyzdžiais. Išsigelbėsime, atsiskyrę nuo bandos.

Mirtis yra didžioji lygybė ir kartu didžioji laisvė.

Mirtis yra ilga ir skausminga istorija ir ne tik vienos lemtingos valandos drama. Tai panašu į melancholišką dingimą.

Pražūtis - tai kažkas, kas jau neegzistuoja. Kad galėtum nugrimzti į pražūtį ir pakilti į viršų, turėtų būti apačia ir viršus. Bet nėra nei apačios, nei viršaus, tai egzistuoja vien žmogaus smegenyse - iliuzijų tėvynėje. Visi kontrastai yra iliuzija : balta ir juoda - iliuzija, mirtis ir gyvenimas - iliuzija, gėris ir blogis - iliuzija. Tereikia vienos valandos, vieną liepsningą valandą sukąsti dantis, ir iliuzijų karalija bus įveikta.

Mirtis - tėra durys į dar baisesnį pasaulį. Ten nustojama kūno, ten gyvena žemėje sukurti košmarai.

Neįsivaizduojama, kiek dalykų numiršta, kai miršta gyva būtybė.

Atkreipkite dėmesį, kaip menkai mirties artėjimas veikia stiprios dvasios žmones, nes kiekvienas jų iki galo lieka savimi.

Nors ir esu pasiruošęs kankinio mirčiai, vis dėlto bemeilyčiau tą momentą atidėti.

Jeigu vieni mirtų, o kiti ne, mirti būtų labai apmaudu.

Verkti lengva, kai suvoki, kad kiekvienas, kurį myli, tave atstums arba mirs. Laikui išrikiavus visus ilga eile, kiekvieno galimybė išgyventi lygi nuliui.

Mirusieji miršta, bet tebekalba mūsų balsu.

Visi myli tave, kai esi šešios pėdos po žeme.

Gyva būtybė miršta todėl, kad yra prieštaravimas: savyje ji yra visuotina, yra rūšis, tačiau tiesiogiai ji egzistuoja tik kaip atskirybė. Mirtyje rūšis atsiskleidžia kaip jėga, valdanti betarpišką atskirybę.

Nėra atostogų žmonių kančioms ligonių patalose, nėra jų ir mirčiai.

Savižudybė – amžinas atsakymas į laikiną klausimą.

Baisiausia – gyvam numirti.

Kapinės pilnos nepakeičiamų žmonių.

Narsiu vadinamas tas, kuris be baimės eina pasitikti gražios mirties.

Galimas daiktas, kad mirtį mes vadiname visai ne tuo vardu. Juk visada matome ją tiktai iš vienos pusės. Galbūt mirtis yra tobula meilė tarp dievo ir mūsų.