Nuo savęs niekur nepabėgsi

Atsisveikinimas su mūsų Matty buvo beprotiška emocijų banga, kurios dar niekada nebuvau patyrusi. Kiekvienas is mūsų tam tikru gyvenimo momentu patiriame netektį.

Juk žmogus mato, kad miršta net išmintingieji, lygiai kaip kvaili ir nemokšos, palikdami kitiems savo turtus.

Keliauti – tai patirti, kad prisimintum tai keliaudamas į mirtį.

Juk mirštame tik mes, žmonės.

Mes žinome, kad mirsime – tiesą pasakius, vien tą ir težinome apie savo ateitį. Visa kita yra tik spėliojimai, kurie dažniausiai nepasitvirtina...

Pasaulis, kuriame gyvenome vakar, – ne tas pasaulis, kuriame gyvename šiandien, jis, kaip ir mes patys, nepermaldaujamai skrieja per begalybę pasitikti savo likimo.

Mirtis – Gyvybės teikėja, Gyvybės naikintoja, pradžia ir galas.

Tu negalėsi rinktis, kaip mirti. Ar kada. Tu tegali pasirinkti, kaip nori gyventi. Dabar.

Sprendimas susidraugauti su šia akimirka yra ego mirties pradžia. Ego niekada negalės susiderinti su dabartimi, kitaip sakant, su gyvenimu, nes pati ego prigimtis verčia jį ignoruoti dabar, jam priešintis ir jį niekinti.

Pragaras nėra tiesiog grįstas gerais norais; jis apsuptas sienų ir stogo iš jų. Taip, ir apstatytas baldais.

Žūvame, vadovaudamiesi svetimais pavyzdžiais. Išsigelbėsime, atsiskyrę nuo bandos.

Mirtis yra didžioji lygybė ir kartu didžioji laisvė.

Turtų ir garbės troškulys baigiasi tik karstą užvožus.

Mirti - tai niekis, baisu negyventi.

Jei tau kas įkaltų vinis į rankas ar kojas, negalėtum padaryti nieko kita, kaip tik kęsti skausmą. Ir kęstum. O galvodamas apie mirtį, nebūtinai turi kęsti skausmą. Tu nežinai, kas tai yra. Vadinasi, viskas priklauso nuo tavęs.

Tai keista kančia. Mirti iš liūdesio dėl kažko, ko niekad jau nepatirsi.

Kurti - tai užmušti mirtį.

Mirtis baisi, bet dar baisiau būtų suvokti, kad gyvensi amžinai ir niekada nemirsi.

Tada, kai aš maniau, kad mokausi gyventi, mokiausi mirti.

Vienas iš pagrindinių mirties neigimo būdų - tikėjimas asmeniniu ypatingumu. Tai įsitikinimas, kad biologijos dėsniai mums negalioja, o gyvenimas negali būti toks žiaurus kap kitiems.

Yra mirusiųjų, kurie gyvesni už gyvuosius.

Aš liksiu mylinčiųjų širdyse, pavirtęs neišnykstančia dvasia. Ir man nelemta tapt mirties dūlėsiais.

Negirdimais žingsniais mirtis vėl įsėlino į kambarį, kur ką tik buvo padvelkę nemirtingumu - įsėlino negirdimai ir tylomis, kaip kūrinijos priekaištas viską valgančiam žudikui žmogui, kuris, postringaudamas apie taiką ir meilę, pjauna gerkles ėriukams ir dusina žuvis, kad sukauptų jėgų toliau postringauti apie taiką ir meilę.

Brangiai atsieina būti nemirtingam: už tai ne kartą tenka mirti dar gyvam.

Žmogus negaletų pakelti gyvenimo, jei žinotų savo mirties valandą.

Mirtis turi patricijų rankas, jos traiško, bet išlaisvina.

Mirtis ne tokia žiauri kaip mes.

Mirtis yra ilga ir skausminga istorija ir ne tik vienos lemtingos valandos drama. Tai panašu į melancholišką dingimą.