2019-ųjų sensacija – knyga „Ten, kur gieda vėžiai“. Ar verta skaityti?

Imant bestselerį į rankas, visuomet pagalvoju: tai bus banali knyga ar iš tiesų mažytis stebuklas, praskaidrinsiąs kelias dienas? Šiuo kartu – antrasis variantas. Delia Owens knyga „Ten, kur gieda vėžiai“ perskaityta su pasimėgavimu ir užsilikusiais apmąstymais apie tai, ką iš tiesų gali moteris ir gamta.

Žmogaus prieglobstis – gamta

Pradėkime apie knygą kalbėti nuo jos viršelio – keisto pavadinimo. Atrodytų, nei šis, nei tas – juk vėžiai negieda. Tačiau tai – metafora apie laukinę, tikrą gamtą. Kaip pati knygos autorė D. Owens pasakoja, šią frazę sakydavo jos mama ir taip skatindavo dukrą būti gamtoje, nebijoti, pažinti ją. Šis pavadinimas – tai postūmis kiekvienam skaitytojui atsigręžti į tikrąjį save, atrasti, pažinti save ten, iš kur mes esame kilę. Gamtos prieglobsčio.

Knygai nestinga ne tik įdomių metaforų, bet ir gamtos, gyvūnų ir žmonių paralelių. Pavyzdžiui, kalbama apie kalakutus – jog šiųjų banda sužalotąjį, kitokį, negyvai užkapoja. Sakytum, kalbama tik apie paukščių elgesį, bet iš tiesų tai paralelė tarp kalakuto ir pagrindinės veikėjos, Kajos, kuri yra pasmerkta miestelio gyventojų.

Knygoje gamta, gyvūnai ir žmonės – tai viena. Kupinas simbolikos D. Owens kūrinys leis pasinerti į gyvybe knibždantį pelkių pasaulį. Vaizdingi aprašymai paguos širdį tų, kurie išsiilgę gamtos, ir nustebins, kokie gali būti gražūs ir nepakartojami gamtos reiškiniai.

Moters gležnumas ir stiprybė

Kaja – pagrindinė knygos herojė. Mergaitė, užaugusi laukinėje gamtoje, palikta šeimos narių išgyventi vienui viena. Pagalbos ranką ištiesė tik keli žmonės, tačiau dauguma jų – tiesiog pasmerkė ir, bijodami kitokio žmogaus, vadino Pelkių dukra.

Skaitant knygą įdomu stebėti, kaip šis personažas auga, tobulėja, keičiasi. Iš silpnos, gležnos mažos mergaitės Kaja tampa stipria, savarankiška moterimi, kuri galbūt net ir ryžtasi žmogžudystei, kad apgintų save?

Moteris turi priklausyti „savų bandai“

Kita svarbi knygos tematika – tai, jog moterys jaučia poreikį priklausyti „savų bandai“. Ir kalba čia eina apie artimų draugių kompaniją. Kaja – vienišas personažas, neturintis draugių, tačiau siužete aiškiai rodoma, kaip jai to trūksta. Kaip ši izoliacija ir vienatvė ją smaugia.

Pati autorė tikina, jog gamtoje taip jau surėdyta – patelės gyvena bandomis, kartu ėda, miega, žaidžia. O patinai – eina per skirtingas bandas ir neužsilieka vienoje. Nors šis patelių poreikis (būti bandoje) – aiškus ir nekvestionuojamas, Kaja šio jausmo taip ir nepatiria. Ji lieka be savosios „bandos“. Kodėl? Turbūt kiekvienas skaitytojas pasidarys savas išvadas.

[Ne]romantizuota romantika

Galiausiai – plėtojama moters kaip seksualumo simbolio tema. Kaja – graži, traukianti vyrų akį. Taigi natūralu, jog siužete atsiranda ir vyrų personažai – Teitas ir Džeisas. Kiekvieno jų rolė – svarbi, atskleidžianti Kajos charakterio savybes ir parodanti, kokie santykiai gali būti.

Tuo pačiu kūrinyje piešiami ir vyrų personažai – abu tvirti, patrauklūs, bet charakteriu – visiškai skirtingi. Vienas, liaudiškai tariant, „gerietis“, o kitas, žinoma, „blogietis“. Įprastai knygose ir filmuose blogiukų vyrų personažai – romatizuojami, vaizduojama, kaip moteris nori jį pakeisti ir jai pavyksta. Šiuo atveju džiugu, jog autorė pasirinko kitą kelią.

Kad ir kaip bebūtų, pačiai knygai romantikos netrūksta. Ir tai yra gražu bei skanu. Tuo labiau, kai knygoje aprašomą romantiką visuomet lydi gamta, jos reiškiniai ir gyvūnija.

Viską susumavus – tai meilės, detektyvo, gamtos, moteriškumo ir vienatvės knyga. Kūrinys gyvas, pulsuojantis. Jį įdomu skaityti, suprasti gyvūnų ir žmonių elgesio priežastis. Matyt, kitaip ir būti negalėtų – juk knygą amerikiečių rašytoja ir zoologė rašė dešimt metų. Didžiulė dalis potyrių – jos pačios. Taigi natūralu, kad ir knyga tapo 2019-ųjų sensacija, kurią skaitytojai atranda dar ir 2020-aisiais.

straipsniai
Nicole Wolf / Unsplash

Panašūs straipsniai