Prasmė – didžiausias žmogaus turtas. Ją rasti gali padėti Viktoro V. Franklio knyga „Žmogus ieško prasmės“

Viktoras E. Franklis – žymus medicinos ir filosofijos daktaras, buvęs Vienos universiteto neurologijos ir psichiatrijos profesorius. Tai žmogus, kuris, naudodamasis savo išrasta logoterapija, išgyveno koncentracijos stovyklą antrojo pasaulinio karo metu. Vėliau savo žinias jis pritaikė  psichoterapijos kryptyje ir  apie tai parašė knygą.

Knygoje autorius dalijasi savo pasakojimais apie gyvenimą koncentracijos stovykloje. Istorija prasideda nuo to, kaip jis joje atsidūrė ir tęsiasi iki dienų, kai savo kojomis iš jos išsėjo. Kūrinio tematika – skausminga, tačiau skaitant neapima vidinis liūdesys. Ar taip yra dėl to, nes V.V. Franklis nuolatos turėjo prasmę ten būti ir išgyventi? Taip, būtent tai savotiškai sušvelnina visą istoriją.

Rašytojas turėjo galimybę išvykti iš gyvenamosios šalies į Ameriką ir išvengti konclagerio, tačiau jis tikėjo likimu ir pasiliko. Daugelis sakytų, kad likimas jam nebuvo palankus, tačiau jis mano atvirkščiai. V. V. Franklis visada tikėjo, kad ir kas nutiktų, turi nutikti. Čia buvo jo stiprybė.

Šis požiūris į likimą ir savo gyvenimo prasmės suvokimas jam padėjo išgyventi tikrą pragarą. Aplink save matydamas kasdieninę mirtį ir skausmą, V. V. Franklis sugebėjo išgyventi. Tačiau ne kiekvienas tai ištvėrė psichologiškai – daugelis ten mirė, praradę viltį ir prasmę. Kaip pavyko išgyventi knygos autoriui? Kasdien atsikėlęs jis sau primindavo, kokia yra jo gyvenimo prasmė likti gyvam šioje stovykloje. Taip jis kovojo su aplinka, kuri buvo nežmoniškai baisi.

Atrodo, sunku suvokti, kaip galima, radus savo gyvenimo prasmę, išgyventi tokius baisius dalykus. Kuo prasmė susijusi su išgyvenimu? Daugelis sakytų, kad pasisekė ir tiek. Tačiau čia ir yra visas įdomumas. Radus savo gyvenimo prasmę, norisi išgyventi ir gyventi dėl jos. Pasąmonė drauge su mūsų instinktais stengiasi visais būdais išlikti gyvi.

Daugeliui žmonių, praradusiems viltį, logoterapija yra išsigelbėjimas. Jos metu žmogus ieško savo tikslų, atsakomybių ir prasmės. Tai trys svarbūs dalykai, kurie žmogų daro žmogumi. Kaip V.V. Franklis teigė, yra dvi žmonių rasės: padorių ir nepadorių žmonių. Nei viena rasė neturi teisės elgtis neteisingai.

Logoterapijos metu prasmė gali būti atrasta trimis būdais: darant, patiriant ar sutinkant ir priimant tam tikrą nuostatą esamose situacijose. Šiuo būdu autorius naudojosi gyvendamas stovykloje. Kiekvienoje situacijoje jis turėdavo kelis galimus pasirinkimus su skirtingomis baigtimis. Tik nuo jo pasirinkimų priklausė baigtis ir jo tolimesnis išlikimas.

Šitoje vietoje mes visi galime stipriai iš jo pasimokyti. Kiekvienas išgyvename dienas, kai atrodo, jog nebėra prasmės niekam. Šią akimirką net kūnas pritaria mintims ir pajaučiame, kaip jis apsunksta ir tampa neveiksnus. Tačiau galima šito išvengti ir, priėmus gerą sprendimą, leisti sau laisvai gyventi toliau.

Prasmė neturi įtakos pozityvumui, bet turi įtakos prasmingam ir visavertiškam gyvenimui. Laimingas gali būti ir be šypsenos veide, kai yra sunki diena. Tik tinkami sprendimai ir požiūris ją gali padaryti teisingesne. Viliuosi, kad daugeliui ši knyga padės atrasti savo prasmę, nesvarbu, kokia jį bebūtų.