Eirimė Pociūtė apie savęs kaip netobulos moters priėmimą

Paskutiniu metu labai stipriai mąsčiau apie moters pateikimą visuomenėje. Nekalbu apie dorybę ir laisvabūdiškumą (nors labai norėčiau padiskutuoti šia tema), bet noriu paliesti temą, kai kalbame apie savęs nuvertinimą, minusų ieškojimą lygiame lauke ir savęs nemylėjimą. Su šiomis problemomis susiduria ko ne kas antra moteris.

Ilgą laiką aš pati savęs nemylėjau ir negerbiau. Neslėpsiu, gaudavau daug komplimentų dėl išvaizdos, bet nemokėjau jų priimti. Gavusi vieną komplimentą, sugebėdavau savyje rasti du trūkumus, kurie nutildydavo įsižiebiantį džiaugsmą.

Visada galvodavau, kad gerą žodį sako tik iš mandagumo, o tiesa yra ta, kurią aš sau susigalvoju viduje: nesu aukšta, nesu ilgų garbanotų plaukų, svarstyklės nerodo norimo skaičiaus, neturiu holivudinės šypsenos ir stand up lygio humoro jausmo, turiu riebalinį sluoksnį, strijas, apgamus, spuogus, pigmentines dėmes ir t.t. Galėčiau viską vardinti iki rytojaus ryto, kol iš nuobodulio mane kas nors užčiauptų.

Liūdniausia tai, kad daugelis save lyginame su kitais ir tai mus daro nepasitikinčias savimi, nemylinčias ir negerbiančias savęs. Šitą būseną vadinu juodąja duobe. Joje vien tik blogi žodžiai sau, kurie neneša jokios šviesos. Džiaugiuosi, kad kažkuriuo gyvenimo tarpsniu suvokiau, kad reikia lipti lauk iš duobės ir pradėti sau dalinti pliusus, kurie mano minusus padaro nuostabiais gyvenimo simboliais.

Man jau įpusėjus lipti iš duobės į mano rankas pakliuvo Andželikos Liauškaitės knyga „Netobula moteris“. Tai –  įrodymas, kad nėra tobulybės, nėra rėmų, pagal kuriuos mes matuojame, kas yra gerai, o kas ne. Labai nemėgstu žodžio „tobula“, kas kartą jį išgirdus labai susinervinu, jei kalba krypsta apie žmogaus vertinimą. Labai apsidžiaugiau, kai šis mano nepasitenkinimas gavo autorės palaikymą, nes niekas nėra užpatentavę aprašymo kas tobula, o kas ne!

Knyga skirta toms, kurios jaučiasi ypatingos ir savo netobulumus paverčia stiprybėmis. Aš dar nuo savęs pridurčiau, kad ir visoms toms, kurios nori išlipti iš savo duobės ir pajusti saulės spindulius ant savo odos, kad ir kokia ji būtu kažkam netobula.

Knyga sudaryta iš gyvenimo būdo užrašų, skirtų įvairiems gyvenimo atvejams. Tai tarsi dienoraštis ar slapti laiškai, rašyti visais gyvenimo atvejais: kai liūdna, linksma, skaudu, miela, aistringa ar svajinga. Kiekviename laiške yra savęs apmastymai ir savęs pateikimas skirtingose situacijose su savo minusais, kurie, geriau pagalvojus, tampa pliusais.

Man labai patiko knygos įžanga: „Svarbiausia, niekada nepamirškite, kad nėra tobulo meno kūrinio, nėra vienos teisingos nuomonės ar nepakeičiamos taisyklės, tačiau yra vienas gyvenimas ir jame reikia ne tik atrasti save, jame reikia pažinti laimę, todėl visai nesvarbu, ar ji didelė ar maža, nes svarbiausia išmokti skristi – savo mintyse. Tik tada jūsų mylimiausieji jums padovanos visą pasaulį“. Kitaip sakant, kai pamilsi pats save – pamils ir kiti.

Knygoje paliečiamos labai svarbios temos moterims. Viena jų – santuoka ir šeima. Rašytoja kalba apie tai, kada moteriai laikas ištekėti ir gimdyti vaikus, kaip visuomenė mus įstato į rėmus ir nurašo, jei iš jų išlipame.

Kita tema – aistros troškimas ir kaip moteriai nepriderama ją rodyti. Trečia – nuolatinis savęs nuvertinimas dėl kitų žmonių nuomonių. Be šių pagrindinių temų yra dar daugelis kitų, todėl bet kuri moteris skaitydama ras sau ką atsirinkti ir pritaikyti realiame gyvenime.

Galbūt ši knyga ir nekeičia gyvenimų ar nepastumia daryti pačių netikėčiausių išdaigų, bet ji leidžia pažiūrėti į save iš kitos pusės ir pasakyti sau: „Hey, aš nesu tobula, bet esu aš! Esu nuostabi tokia kokia esu, be savęs graužaties ir su mėgavimusi gyvenimu“. Svarbiausia – mylėti gyvenimą ir skleisti jame visą gėrį, kurį turime savyje!