Ką pranašauja autorius G. Orwell savo knygoje „1984” ir kiek mums reikia žinoti?

Nuo senovės visiems žinoma, kad politika yra suaugusiųjų žaidimas. Kiek švarus, kiek ne – kiekvieno politiko asmeninis reikalas. Visi mes skirtingai domimės politiniu gyvenimu. Vieni fanatiškai tiki, informacija, skleidžiama politikų ir žurnalistų, kiti numoja ranka ir net nesivargina sužinoti daugiau. O iš tiesų kartkartėmis būtų sveika patikrinti tam tikrus skleidžiamus faktus.

Ar jums būna tokių akimirkų, kai einant gatve susimąstote, ar jus pasiekia teisinga informacija iš žiniasklaidos? Ar būna, kad perskaičius straipsnius, jie jūsų neįtikina ir jūs įtariate šiek tiek klastos? O gal viešos kalbos jus net sujuokina? Politikų veiksmai atrodo neadekvatūs esamoje realioje situacijoje? Man būna.

Ne veltui mano rankas pasiekė Indijoje gimusio ir Anglijoje užaugusio rašytojo George Orwell (tikroji pavardė Eric Arthur Blair) knyga ,,1984“. Šios knygos istorija išgalvota, bet puikiai atspindi šių dienų realijas. Visus politinius žaidimus, apie kuriuos, ko gero, mes net nenutuokiame. Apie tai, kaip sklinda informacija ir kas ją kontroliuoja.

,,Pasislėpęs pakrikos Teisybės ministerijos Registrų skyriuje Vinstonas Smitas sumaniai perrašinėja praeitį, kad ji atitiktų Partijos poreikius,“ – taip prasideda pirmasis knygos sakinys ant viršelio. Visoje istorijoje dominuoja Partijos šūkis: ,,Karas – tai taika. Laisvė – tai vergija. Nežinojimas – tai jėga.“ Iš to galima numanyti, kad knygos istorijoje dominuoja viena Partija, kuri viską reguliuoja, nuo kurios priklauso visos šalies gyvenimas ir požiūris į jį.

Šiame pasakojime yra viena partija ir viena tiesa. Visi turi ja tikėti, o jei nusižengi ir mąstai kitaip, esi baudžiamas arba tiesiog ištrinama tavo egzistencija ir tavęs niekados net nebuvo. O kiek dar visko yra slepiama… Praeitis, kurią žmogus pamena, yra neegzistuojanti, faktai kas mėnesį perrašomi ir iškraipoma realybė.

Tikriausiai nesiginčysite, kad dabar mūsų politikai elgiasi panašiai. Mes nežinome tiesos, iš kur atsirado tam tikri konfliktai ir kas juos sukėlė. Net nenutuokiame, ar jau prasidėjęs trečiasis pasaulinis karas ar ne. O gal šiuo metu vykstanti viruso pandemija jau yra įtakingų žmonių paleista biologinė bomba? Tikrosios tiesos ir nesužinosime, nes tai – neparanku. Žinanti dauguma nebepalaikys, nebetikės. O daugumą kontroliuoti lengviau, nei pavienius asmenis.

Sakoma, reikia tikėti žiniasklaida. Ar tikrai? Nesusimąstote, kad galbūt ji dirba tiems patiems žmonėms? Jiems reikia minios, kad skaitytų ir didintų reitingus, taigi čia vėl turime minios užvaldymą. Žiniasklaida padeda kurti naujas istorijas, perrašo senus įvykius, koreguoja ateities naujienas. Kyla klausimas, kas juos paperka reikiamai informacijai skleisti?

Ko gero dabar susimąstėte: ,,O tai kuo gi man tikėti?“ Manau, jog savimi. Kaip ir knygos veikėjas visada tikėjo savimi. Jį mėgino palaužti, pakeisti jo mąstymą, bet giliai savyje jis vis tiek liko tuo, kuo buvo nuo pradžių. Jis žinojo, kad esamos sistemos pagrindas yra melas ir kontroliavimas, tačiau nieko daugiau negalėjo padaryti, išskyrus tai, jog savo viduje jis stengėsi išlaikyti tiesą.

Knyga leis pažiūrėti į politiką ir esamą tvarką kitu kampu. Ji parodo, kaip žmogus sugeba apeiti įvairiausius draudimus, kai turi tikslą ir trokšta jį pasiekti. Nesvarbu ar tai meilė, ar tiesos poreikis, o gal laisvės pojūtis – viskas yra įmanoma. Neturime pasiduoti vienvaldžiai politikai ir jos skleidžiamai ideologijai.

Svarbiausia – kalbėti tiesą, net tada, kai dauguma tavimi netiki. O kokia yra tiesa, atsirenkate jūs patys.